David and Goliath (Recto)

Daniele da Volterra: Slėnių ir kintančių formų skulptorius

Daniele Ricciarelli, gimęs apie 1509 metais senovikiame etruskų mieste Volterra, galiausiai tapo žinomas kaip Daniele da Volterra – vardu, neatsiejamai susijusiu tiek su menine išmintimi, tiek su skandalais. Jo gyvenimas skleidėsi Renesanso Italijos fone – laikotarpiu plakios kūrybiškos energijos ir kintančios religinės jautrumo. Pradėjęs mokytis iš sienų meistrų, tokių kaip Il Sodoma ir Baldassare Peruzzi, Daniele kelionė dramatiškai pasikeitė, kai jis išvyko į Romą. Ten jis buvo pragnetęs Michelangelo orbitų – santykis, kuris giliai paveikė jo meninį vystymąsi ir galiausiai apibrėžė jo palikimą. Dainė ne tik kaip paveikslų dažytojas ar skulptorius, bet ir kaip pr 된 adaptacijos meistras – meistriškas rangovas, gebintis meistriškai valdyti galingų užsimandrinusių rėmėjų reikalavimus ir kartu iššūkoti įtvirtintas meno pasaulio normas.

Daniele ankstyvoji amžiuotė buvo pažymėta nekaltos žinių ir patirties siekimo. Jis tobulino savo įgūdžius po Perino del Vaga, prisidedamas prie prabangios freskos romėviškuose prestižiniuose rūmuose. Tačiau būtent ryšys su Michelangelo tapo transformuojantis. Tikrasis Michelangelo genijų jėga Daniele viduje uždegė troškimą imti pavyzdį ir pranokti savo mokytoją. Ši ambicija pasireiškė ne tik skrupulių studijų metu, bet ir drąso tiesiog įsiaminti į Michelangelo eskizus – praktika, kuri vėliau sukėlė didelį debatą ir galiausiai jam suteikė nepagarbią pravardę „Il Braghettone“, arba „kelnėlių siūto”.

Paskutiniojo teismo šešėlis

Didžiausias Daniele įžaukštinamas indėlis į meno istoriją slypi Sistinos kapelice esančiame paveikslėlyje Paskutinisis teismas. Po to, kai 1565 metais popiežius Paulius III, nedługai po Trento koneklausios, potvukinėjo nuogumą religiniame laiko, Daniele buvo paskirtas užmaskoti atdekliškas Kristaus ir jo mokinio kūnus. Vietoj to, kad tiesiog uždengtų juos audiniu – kas tuo metu buvo įprasta praktika – Daniele panaudojo neįtikėtinai drąsią strategiją: jis kruopščiai uždangino figūras voluminiškais drabužiais ir lapais. Šis intervencijos veiksmas, nors ir turėjo numatytas nuramdinti konservatyvąsias Bažnyčios jautrumas, galiausiai sukėlė itin nerimą keliančią efektą, paversdamas freską keistos ir sutrikdančios spektaklio dalimi.

Kontroversijos aplink Daniele darbą išsivino už estetinius klausimus. Jis buvo kaltinamas tyčia pakeitus originalius Michelangelo eskizus – kaltinimai, kurie paskatino kaltinimus herezija ir šaukštinio padarytu nusikaltimu. Šis incidentas įtvirtino jo reputaciją kaip kontroversiško veikėjo – meno žmogaus, pasirendeusio lenkti taisykles siekiant rėmėjų ir pripažinimo. Manoma, kad Daniele veiksmai nebuvo visiškai motyvuoti meniniais svarais; jis galėjo bandyti subtiliai kritikuoti griežtus moralines ribas, įtvirtintas Trento koneklausos, nors ir naudojant itin neįprastus priemones.

Šešėlių skulptūra: už freskos ribų

Nors jo darbas Paskutiniajame teisme išlieka žinomiausias Daniele indėlis, jis sudaro tik nedidelę dalį jo kūrybinio palikimo. Jis buvo ne mažiau meistriškas ir kaip skulptorius, sukūręs darbus, demonstrajančius tiek techninį meistriškumą, tiek aštrią anatomijos supratimą. Jo Kleopatros skulptūra, esanti Vienos Belvedere muziejuje, yra įrodymas jo gebėjimui įamžinti eleganciją ir jėgą – tai iškilmingas pasiekimas atsižvelgiant į gana vėdią kūrinio datą (apie 1540–1545 m.). Šis kūrinys demonstruoja meistrišką marmuro valdymą, perteikiant karališką kleopatros pratimą per subtilius detales ir suдержаją skambesį.

Daniele skulptūrinės pastangos neapsimetė tik vienais figūrais. Jis buvo paskirtas sukurti monumentalų bronzinį žirgo ant galvos skulptūrą Prancūzijos karaliui Henrikui II, projektui, kuris galiausiai taip ir nebuvo užbaigtas. Nepaisant jo kruopštaus darbo su pačiu žirgu – kuris vėliau tapo pagrindu Luisas XIII statui Place Royale aikštėje – visa komencija buvo išardyta Prancūzijos revoliucijos metu, ištrindama didelę dalį Daniele ambicijų iš istorijos.

Inovacijų ir skandalų palikimas

Daniele da Volterra karjera yra sudėtingas audinys, sureikštintas meninės išminties, politinių manevrų ir gilių kontroversijų niūta. Jis buvo savo laikotarpio kūrinys – menininkas, veikiantis religinės dogmos ribose ir kartu siekiantis įtvirtinti savo kūrybinę viziją. Jo gebėjimas iššūkyti įtvirtintas normas, kartu su techniniu meistriškumu ir jautrumu žmogaus formai, užtvirtino jo vietą kaip svarbaus manierizmo judėjimo veikėjo. Nepaisant jį apylimų skandalų, Daniele kūriniai ir toliau žavi bei paskatina debatus, siūlydami unikalią injekciją į XVI amžiaus Italijos meno ir religinį peizažą.

Į jo mokinį priklausė paveikslų dažytojas Michele Alberti. Sibila (apie 1540–1545); Ermitažo muziejus, Sankt Peterburgas; nuėmimas nuo kryžiaus (apie 1545), prieš 2004 m. restauraciją; Trinità dei Monti, Roma; nuėmimas nuo kryžiaus (detale, prieš restauraciją); nuėmimas nuo kryžiaus (detale, po restauracijos).