Tate Modern istorija ir kilmė
Tate Modern buvimas Jungtinėje Karalienijoje, Londone, yra glaudžiai susijęs su pramoninės Southwark skylės istorija. Ši vieta anksčiau buvo užimama Bankside elektrine stotis – konstrukcija, kuri veikė tris dešimtmečius, kol galiausiai nebeveikė. Ekonominiai pokyiai, ypač drastiškas naftos kainų augimas, privertė elektrinę stotį uždaryti 1981 m. spalio 31 d. Būdama milžinišku, bet tuščia, ši konstrukcija ilgus metus liko nenaudojama, tyli urbano kraštodiario dalis, laukiančia naujo paskirties.
Šio pramoninio erdvės przekūrimas į modernaus ir šiuolaikinio meno centrą intensyviai prasidėjo 90-aisiais. Po 1992 m. paskelbimo planams atidaryti naują galeriją, vieta patieka svarbią transformacijos etapą. Tate Modern oficialiai atvėrė savo duris viešai 2000 m. gegužės 11 d. Šis perėjimas pakeitė gamybos vietą į erdvę, skirtą meninės išraiškos evolucijai nuo 20-osios abadmenio pradžios iki mūsų laikų.
Buvusios elektrinės architektūra
Bankside elektrinės transformacija į meno erą reikalavo subtilaus pusiausvyzdžio tarp pramoninės istorijos ir šiuolaikinės naudingumo esmės. Projektas, sukurtas „Herzog & de Meuron“, palaiko nuolatinį dialogą su savo prakele, kurį sukuria dramatiškas brutalistinio betono ir žiburiu švystinčio stiklo suderinimas. Architektai prie šios transformacijos priėjo itin jautriai, sukurdami modernų viešąją erdvę nepažeidami istorinės pastato prabūties. Šis požiūris leidžia sunkiems mūro elementams współegdėti su moderniais intervencijomis, tokiais kaip ant stogo įtvirtinta šviesos spindulio linija, kuri suteikia horizontalią kontrastinę liniją kaminui, siperžengiančiam į dangų.
Pastato siluetą apibrėžia specifiniai architektūriniai akcentai, skirti pabrėžti jo pradinę paskirtį. Rūgų formos stogas yra tyčia paliktas kaip atsidavimas originaliam dizainui, išlaikant funkcinę elektrinės geometriją. Per Temzės uostą elektrinės kaminai stovi kaip kontrapunktas Šv. Pauliaus katedros kupoli, kurdamas unikalų vizualinį įtampą tarp pramoninio horizonto ir istorinio miesto peizažo. Ši konstrukcija nesilaiko bandydama paslėpti savo kilmę; priešingai, ji naudoja esamas formas, kad suteiktų rėmą viduje esančio meno patirčiai.
Turbinės hallė ir Šaldymo blokas
Turbinės hallė išlieka galingu Londono pramonės paveldo atminimu. Ši milžiniška erdvė, kadaise buvusi elektrinės pramoninis širdis, šiandien tampa dinamiška scena įtraukiantiems meno įspūdžiams. Hallės mastas leidžia egzistuoti monumentalums, kurie užpildo tuštumą ir savo gryna fizine įmone iššūkio peržiūrėtojui suvokimą. Tai vieta, kur architektūros tūrinis tiesiogiai diktuoja to meno poveikio stiprybę, kurio pasiekiama sienų viduje.
Kontrastuodamas su hallės nekendulišku genişumu, Šaldymo blokas siūlo visai kitokią patirtį. Ši zona, kurioje anksčiau buvo įrengti elektrinės šaldymo įrenginiai, šiandien pristato kur kas intymiau eksponuojamas parodas. Perėjimas iš masyviausios, atviros Turbinės hallės į labiau uždariusą Šaldymo bloko aplinką leidžia pajusti meno suvokimo transformaciją. Jei hallė reikalauauja reakcijos į milžomišką mastą, Šaldymo blokas kviečia priežengti artimesnį, labiau tylią stebėseną eksponuojamiems kūriniams.
Tarptautinė modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcija
Šis muziejus yra Jungtinės Karalienijos nacionalinės tarptautinės modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcija, kurioje pagrindinis dėbis skiriamas nuo 1900 metų sukurtoms kūriniams. Šis meno lobis teikiamą prioritetą skiria pagrindiniams kūriniams, kurie įsipina inovacijomis, eksperimentais ir socialine kritika. Kūrybos horizontai čia neapsiriboja tik tradicine paveikslų ir skulptūros formomis – kolekcija apima fotografiją, filmą, performansą bei skaitmeninę mediją. Tokia įvairialypė ekspansija leidžia giliai pažvelgti į tai, kaip meninė išraiška keitėsi ir evoliucionavo per dešimtmečius.
Šių sienų viduje savo vietą rado tokie svarbūs judesių veiksniai kaip Abstraktus menas, Konstruktyvizmas bei Australijos modernizmas. Kolekciją papildentai papildia reikalingi karo šalties meno kūriniai bei įvairios skulptūros formos. Apjungdama šiuos darbus, institucija suteikia panoraminę perspektyvą apie stiliaus evoliuciją, kuri pamodavė modernųjį laikotarpį. Šių artefaktų egzistencija suteikia galimybę tiesiogiai susidurti su forminiais permainais, sukeliuusiomis XX ir XXI amžiaus kultūrą.
- Fountain, 1917 – Marcel Duchamp
- Marilyn Diptych, 1962 – Andy Warhol
- The Dancer, 1949 – Henri Matisse
- Black on Maroon, 1959 – Mark Rothko
Nuolatinės kolekcijos šedevrai
Kai kurie šiuos lapusiaus yra esantys darbai iš esmės keičia supratimą apie tai, kuo gali būti menas. Picassio Les Demoiselles d'Avignon išlieka esmine pradinė taška, žyminančia radikalų perėjimą tai, kaip suprantama forma ir perspektyva kubizmo priziūrą. Netoliese, ramią intensyvumą kuria Rothko plokstumo spalvų (Color Field) paveikslai, kviečiantys kontemplacijos ir spiritualizmo jausmą, kai milžiniški audiniai tiesiog absorbuoja žiūrovą į savo spalvų gylį. Šie darbai ne tik užima erdvę; jie ją dominuoja.
Kolekcijoje taip pat saugomi objektai, kurie sudarė iššūdį pačios meno srities apibrėžimui. 1917 m. Marcel Duchamp Fountain išlieka fundamentalus dalyvis, stebinantis ribas tarp kvardienio objekto ir aukštoji menas. Panailiai, Warhol Campbell’s Soup Cans ir jo 1962 m. Marilyn Diptych žiūrovą stawia prieš masinės gamybos ir aukštosios kultūros sankraipos. Šiems kūriniams suteikta ypatinga svoris, kuris reikalauja visiško dėmesio.
- The Dancer, 1949 - Henri Matisse
- Lobster Telephone, 1938 - Salvador Dalí
- Black on Maroon, 1959 - Mark Rothko
Parodos ir meninis dialogas
Galerija išlaiko ritmo, kurį sudaro didelės apimties retroekspozicijos bei tematinės grupės parodos, dinamiškai peržengiančios per šiuos erdves. Šios parodos dažnai skatina debatus apie socialinius ir politinius klausimus, paversdamos galeriją aktyvaus diskurso vieta. Pastarojo laiko programos orientuojasi į tapatybės tyrimus bei klimato pokyčių sudėtingumą. Per specifiniškai vietai pritaikytas instaliacijas institucija tiesiogiai įsipina į šias šiuolaikines problemas, užtikrindama, kad menas išliktų glaudžiai susijęs su dabarties akimirkta.
„Unilever Series“ įneša stambaus mastelio kūrinius į erdvinę vidinę erdvę, dažnai keisdama pačios erdvės suvokimą. Viena iš stulbinančių veiksmų buvo Olafur Eliasson’o The Weather Project, kuris peržengė ir transformavo „Turbine Hall“ atmosferą. Tokios instaliacijos suteikia galimybę fiziniam susidūrimui su menu, kuris peržengia tradicines rėmo ar pedestalio ribas.
Plėtra ir ateities projektai
Šios vietos evolucija tęvesi per vykdomus plėtros projektus, kurių tikslas – pritaikyti pastatą kintantiems poreikiams. Vienas iš pagrindinių dėvėsčių yra planuojamas Pietų plėtros (Southern Extension) projektas. Šis plėtinys siekia suteikti papildomą 5 000 m² ekspozicijos erdvės, taip suteikiant galimybę dar giliau susipažinti su kolekcija. Pradžioje šio projekto vertė buvo įvertinta 215 milijonų svarų sterlingų.
Naujo plėtinio architektūra siekia pakeisti muzieją į tikrą krykšlę. Sukurdamas naują įėjimą, projektas siekia geriau integruoti pastatą į aplinkinę miesto aplinką. Šios transformacijos atspindi įsipareigojimą kurti nuolat evoluojančias erdves tiek menininkams, tiek žiūrovams, užtikrinant, kad institucija išliktų aktyvia dalyve meno ateityje.
