Worthington Whittredge

Ankstyvoji gyvenimo dalis, šeima ir meninė mokslas

1820 m. gegužės 22 d. prasidėjo Worthington Whittredge gyvenimas nedideliame mediniame namuke. Tai buvo rami ūkininkystės aplinka netoli Little Miami upės, vos kelių miliažolių toliau nuo Ohajo valstijos Springfield. Jo tėvas, kapitonas Josephas Whittredge, rūpinosi žemės ūkiu, o ankstyvoji vaikystė jam suteikė neeilinę kantrybę ir ištvermę. Vos sulaukęs šešnastmečio, jis jau buvo už Teilęs 400 JAV dolerių, išnaudojęs sunkų frontero išgyvenimo mechanizmą – medžioklę ir gyvūnų odų pardavimą.

Perėjimas nuo drąsaus Ohajo ūkininkystės kasdienybės prie griežtos Europos akademijų disciplinos reikalavo epochalinio gyvenimo posūkio. 1849 m. Worthington Whittredge išvyko į Europą siektis profesionalios meninės išsilenkinimo. Jis atsidavė Voklijos Düseldorfo akademijai, kur studijų laikotarpis truko penkerius metus. Dirbdamas Emanuel Leutze vadovavimu, jis pasinertė į techninę Düseldorfo mokyklos griežtį, mokdamasis meistriškai valdyti formą ir šviesą. Šiuo metu jis prisidėlė prie menininkų aplinkos, kurioje mokėsi akademinės metodikos ir nuolatos tobulino savo unikalią peizažų vaizdinimo estetiką.

Meno pradžios Cincinati ir Vakarų Viržinijoje

Septemnintmetis atveria priešais naują kelią, vedantį į Cincinati. Jis į menų pasaulį žengia ne kaip laisvas kūrybos rohlys, o kaip mokinys, dirbdamas savo pojamaičių namų dažytojo padėjėju. Tai buvo fizinis, kasdienis ir praktiškas darbas. Tačiau laikui bėgtant, nuo paprastų ženklų ir vėliavų dažymo brushstrokes (teptalų) jis linko prie aukštesnių, formalesnių portretų kūrybos reikalavimų. Bandydamas įsitvirtinti Vakarų Viržinijos Čarlstone kaip portretų paveikslavų meistras, jis susidavė su nuogai neigiamais rezultatais, kurie suteikė neigiamos įkvėpimo, bet kartu ir naujos krypties. Nuotaika ir dėmesio objektas pasikeitė. Iki 1843 metų jis visiškai pasisveikino su portretų kūryba ir orientuojasi tik į peizažro tapybą.

40-ieji metus Worthington Whittredge praleidžia grįžęs į Cincinati, kur jau veikia kaip peizažrų menininkas. Mieste pradedasi auganti meno mylėtojų ir turtingų rėmėjų bendruomenė, kuri suteikia reikiamą pagalbą jo besivystančiai vizzijai. Jis mokosi meistriškai valdyti įtampą tarp praktinio savo mokymų laikotarpio mokymų ir augančio poreikio į egzotiškus, peizažrinius vaizdus. Šis laikotarpis tampa esminiu etapu – tai perėjimas nuo paprasto amatybiško darbininko link atsidavęs gamtos pasaulio stebėtojo.

Kelionės per Europą ir Amerikos Vakarų Kąrį

Senojo Pasaulio traukos jėga 1849 metais nukelia Worthington Whittredge nuo Amerikos bekraštės į tolimą Europą. Jis keliauja per Belgiją ir Vokatiją, piešdamas Rheno krantų peizažus. Düseldorfo akademijoje gautas mokslas suteikia jam tvirtą techninį pagrindą, kurį jis išneša į ilgą gyvenimo laikotarpį Italijoje. Nuo 1854 iki 1859 metų jis leidžia laiką Italijoje, giliai įsipienindamas Viduržemio jūros šviesą ir peizažrus. 1856 metų vasarą jis kartu su Albert Bierstadt dalyvauja piešinių ekspedicijoje per Šveicariją – tai laikotarpis, žymintis svarbų jo besivystančio stiliaus susidavimą su samtikių patirtimis.

Lyg peizažras keičiasi iš europiškų slėginių į drąvius Vakarų krašto platybes, taip persidengia ir dėmesio objektas, grįžstant į Amerikos žemę. 1865 metais jis vyksta į Rokio kalnus, o vėliau, 1866 metais, atliko oficialią Rokio kalnų turą. Šios išvyvos nuvedė jį nuo dramatiškų, teatrališkių aukščiumių, kuriuos taip mėgavo kai kurie jo bendrakračiai, ir privertė susidomėti ramesiais, beišklingais stepių ir pievų detalių subtumais. Paskutinėms gyvenimo metų darbuotojas vėl grįžta į kontinentą ieškoti naujų teritorijų, 1893 ir 1896 metais keliaudamas į Meksiką.

Technika ir meninė stilius

Brandinantis stiliui, Worthington Whittredge dần bėgta nuo griežtos, monotoninės Düseldorfo mokyklos paletės. Jis suvokia, kad tokia rigidali vokiška mokslas negeja visiškai perteikti subtilių amerikiečių peizažų niuansų. Vietoj to, jo kūryba evoliucionuoja į unikalią Europos ir Amerikos įtakų fuziją. Jis orientuojasi į tai, kaip šviesa sąveikauja su aplinka, teikdamas pirmenybę švelniems atmosferiniams efektams, o ne dramatiškoms, teatrališkoms kompozicijoms. Šis požiūris sukuria ramybės ir tylybės pojūtį, kuriame šviesa ne tik apgaubia sceną, bet ir aktyviai formuoja jos nuotaiką per išsklaidytą saulės šviesą bei ilgas šešaly.

Jo techninis meistriškumas remiasi sudėtingu spalvų sluoksniuojimu. Naudodamas glazūros (glazuravimo) techniką, jis taiko itin švelnius pigmento sluoksnius, kad sukurtų gylį ir luminiscenciją miško viduje ar žymūnų peizažuose. Norėdamas suteikti gamtai fizinį, tekstūrinį esamumą, jis taiko skambulio (scumbling) techniką. Šis sauso šersto metodas leidžia jam suteikti taktilinę tekstūrą medžių barkai ir uolienų paviršiui. Galus rezultatas yra itin tikslus, faktualus peizažų vaizdinimas, kuriame griežti detalūs elementai harmoniškai susitinka su švelnia, atmosferine kokybe.

• On the Cache la Poudre River, Colorado (1876)
• The Pine Cone Gatherers (1866)
• The Trout Pool (1870)

Žymūs darbai ir meniniai pasiekimai

1876 m. įgyvendinta kūrybos kulminacija jo karjeros metu yra tapusi istorine puslėgide, kurioje gimė šedevras On the Cache la Poudre River, Colorado. Šis darbas meistriškai užfiksuoja upę ir plačius laukus pirmoplanėje, kurios kontrastaip iškilia Rinkio kalnų fone, kurdamas galingą peizažo kompoziciją. Tai vienas iš svarbiausių jo prisidėjimų į amerikiečių peizažo tapybos lauką, paliekantis neištrinokamą žाymę menės.

Tačiau jo įtaka neapsiribojo tik paveikslų płatinėmis plėslėmis; ji pasiekė ir institucinius Amerikos meno pasaulio pagrindus. Dirbdamas 1874–1875 m. Nacionalinės dailės akademijos prezidentu, jis pasižymėjo didžiausia profesine autorite, formuojdamas menininkų ateitį. Jo ekspertiškumas buvo reikalingas svarbiausioms tarptautinėms ir šalies parodoms, todėl jis tapo vyriausiočiuoju ekspertu tiek 1876 m. Filadelfijos jubiliejinės ekspozicijos, tiek 1878 m. Paryžiaus parodos komitetuose. Šios pareigos įtraukė jį į svarbiausių to laikotarpio meninių susirinkimų aušrą. Net ir būdamas Vokatijoje, jo buvimas buvo juntamas per kolegų kūrybą; jis tapo istorine figūra pozirbuodamas kaip Džordžas Vašingtonas Emanuelio Leutze tapyboje Washington Crossing the Delaware.

Palikimas ir įtaka amerikietiškam menui

Worthington Whittredge tapo tvirtu tiltu, vedančiu Hudson River mokyklą į jos antrąją kartą. Jis ne tik sekė Thomas Cole atvarta kelią, bet ir suteikė jai naują, platesnę prasmę. Jei ankstyvieji meistrai dažniausiai skliaudėsi link dramatiškumo ir grandioziškumo, Worthington Whittredge peizažuose rado kitokį, subtilesnį rezonansą – ramybę ir peizažo tylybę. Jo vaidmuo šio meno judėjimo kontekste yra neabeiogingas, patvirtintas glaudžiais ryšiais su to laiko meniniais gigantais, tokiais kaip Albert Bierstadt ar Sanford Robinson Gifford. Šie ryšiai įsidūrė jį keičiančios amerikietiškos estetiškosios paradigmos širdyje – estetiškosios tendencijos, kuri posūkį daro nuo teatrališkumo link kur kas giliau, niuansuotiau priklausomai nuo stebėjimo natūralaus pasaulio subtilybių.

Jo įtaka peržengia spalbos rėmus, pradėdama formuluoti tai, kaip visos menininkų kartos suvokia Amerikos kontinentą. Jis skatino dėmėsio perskirstymą, ragindė kitus atidžiau stebėti specifinę, neapdirbtą ir gryną šalies gamtos grožį. Šis impulsas dokumentuoti žemę su itin dideliu dėmesio detalėms suteikiamu tikslumu padėjo apibrėžti nacionalinį vizualinį kalbą. Jo kūryba primena, kad amerikietiškas peizažas nėra tik grandiožios dramos fona, bet savarankoma, gili ir atmosferiška studijų verta tema.

• On the Cache la Poudre River, Colorado (1876)
• The Pine Cone Gatherers (1866)

Kur galima pamatyti jo kūrybą šiandien

Jo plėstiniai šiandien saugomi svarbiausiuose institucijos muziejus visoje JAV, kartu su kitais darbiu, kurie žymi amerikiečių peizažo menas vystymąsią istoriją. Niujorke, Metropolitanos meno muziejuje saugoma keletas jo šedevrų. Taip pat Vašingtone, D.C., Smithsonian Amerikos meno muziejuje jo paveikslai yra neatsiejami dalis nuolatinės kolekcijos. Šios vietos suteikia galimybę tiesiogiai pajusti tą ypatingą atmosferinę šviesą ir detalų peizažų vaizdinimą, kurie tapo jo kūrybos ženklu.

Jo meninė įtaka pasiekia ne tik rėgžtą, bet ir Amerikos Vakarų bei pietinių platybių kraštus. Fort Worth mieste, Amon Carter Amerikos meno muziejuje galima rasti jo vaizduotį, kurioje ategrinta tolimųjų ribų priglaiba. Vakarų krustuose, Salt Lake City, Jutos meno muziejuje, saugomi jo tapybiniai darbai, užtikrinant, kad šios menininko vizijos apie gamtos pasaulį būtų prieinamos visiems, studiejiantiems Hudson River mokyklą.

• On the Cache la Poudre River, Colorado (apie 1876 m.)
• The Trout Pool (1870 m.)
• The Camp Meeting (1874 m.)
• The Pine Cone Gatherers (1866 m.)