Juan De Valdés Leal

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Sevilija, Ispanija, tapo Juan De Valdés Leal gimimo vieta 1622 m. gegužės 4 d. Tai buvo pasaulis, kuriame vizualioji menė reikalavo ypatingo lankstumo, ir jis atitiko šiuos reikalavimus tapdamas ne tik tapybininku, bet ir skulptoriumi bei architektu. Praėjus dvidešimties metų, jo dėmesio centras persikėlė iš Sevilijos gatvių į Kordobos menesias. Ten, studijuodamas Antonio del Castillo, jis formavo savo techninį pagrindą, kuris tapo tvirtu pamatu jo kūrybai prieš grįžtant į gimtinę.

1647 metais jo asmeninis gyvenimas susiplėto su meniniu meistriškumu, kai jis išsiimė Isabella Carasquilla. Ji pati buvo tapytoja, todėl jų šeima tapo meninės praktikos ir kūrybos aplinką. Ši sąjunga padarė penkis vaikus, į

Meninis stilius ir pagrindinės temos

Juan De Valdés Leal plėstami paveikslai atsisako švelnaus šviesos spindulių. Vietoj to, jie žiūrovą stawia prieš gilią meditaciją apie mirtį, tikėjimą ir trumpalaikę egzistencijos prigimtį. Jo kūryba skaito į tamsą, dramatiškumą ir monumentališkumą. Kompozicijose dominuoja šešėliai, kurantys teatralumo pojūtį, kuris įtraukia stebėtoją į kaukolų ir dvasinės kontemplacijos pasaulį. Tai yra intuicyti, viscera ir stipri baroko eroškų menė, kur ribai tarp žemiškosios ir dieviškosios prigimties ištirpsta tamsumoje.

Jo kūrybos šerduo yra vanitas koncepcija. Per šiurkščią ir nerūpestingą vaizdinį jis tyrinėja gyvenimo trumpalaikę prigimtį. Kol jo samtarpilatiniai dažnai siekė užfiksuoti ramybę, Juan De Valdés Leal susikoncentravo į sunkų religinių scenų svorį ir negrįžtamišką žuvojimo procesą. Jis naudoja dramatišką *chiaroscuro* techniką, kad pagalvintų šiuos tamsius pranešimus, paversdamas paprastą kambarį ar religinį susirinkimą stage, kur vyksta kovas tarp pasaulinės iškalbos ir dieviško teismo.

Jo obsesija laikinumu labiausiai pasireiškia darbuose, aptariantuose galios korupciją ir fizinę mirties realybę. Šie paveikslai nesuteikia paglaustos; jie siūlo konfrontaciją su tiesa apie žmogaus būtį.

• Finis Gloriae Mundi
• In Ictu Oculi
• Sic transit gloria mundi (Pasaulinės iškalbos pabaiga)

Bendradarbiavimai ir profesionalus gyvenimas

Sevilija 1656 metais tampa esmine karjeros kulminacijos tačka šio menininko profesinei plėtrai. Grįžęs į miestą, Juan De Valdés Leal įsitveria kaip viena iš svarbiausių figūru vietinėje meno aplinkoje. Jis nesieja savo kūrybos kelio vienišiškai; priešingai, jis susijungia su Bartolomé Esteban Murillo, kurio kūryba pasižymi kitokiu charakteriu. Jų partnerystė yra kontrastų studija: kol Murillo siekia ramybės ir serenumo, Juan De Valdés Leal skaito dramatiškumą ir tamsumą. Šis profesinis sąjūdis davino pagrindinį rezultatą – įkūrimą Sevilijos meno akademijos, svarbų įvykį laiko menui.

Meno meistro įtampa pasiekia ir didelius, akademiškus, daugybės menų rūšių projektus. Jis bendradarbiavo su skulptoriumi Pedro Roldán vykdydamas svarbią užsaką Hospital de la Caridad institucijai. Šis darbas reikalavo tapybos ir skulptūros sinchronizavimo, kad būtų patiekti institucijos reikalavimai. Jo profesionalus gyvenimą apibrėžia būtent tokie talentų susidūrimai bei baroko epochos institucinės struktūros, kurios suteikė erdvę menui išnaudoti visą savo galią.

Žymūs darbai ir užsakimai

XVII amžiaus Ispanijos religinis krašt>]as pasižymi dideliu svoriu, kurį Juan De Valdés Leal įklausė į savo meninę praktiką per daugybę sakralių užsakymų. 1650 metais jis sukūrė Švč. Nepuščiosios Mergelės Marijos su Šv. Andriejaus ir Šv. Jono Krikštytojo paveikslą. Kol jo dėmesio objektas persikrito į Kordobą, jo brushis jau buvo tapęs Šv. Andriejaus kankinystės vy dựngė San Fransisko bažnyčioje. Darba, skirtas karmelitams, Pranašo Elijo istorija, dar labiau įtvirtino jo buvimą svarbiausiuose bažnyčios aplinkose. Šie kūriniai kviečia į dvasinį kelionę per sakutį, dažnai akcentuojant sunkų ir sudėtingą krikščioniškos ikonografijos simboliką.

Mid-1650-aisiais menininkas stebėtojus pradėjo siektis dar stipresnių, vis daugiau skausmo ir gausos pajutimo, kurio pasižymėjo vis daugiau visceralūsiomisi skausmo vaizdinimais. Jo 1657 metų Pietà perteikia gilią Marijos gedimą, kai ji glabžiuoja negybą Kristaus kūną. Šis susitelkimas į fizinį ir dvasinį kančios svorį apibūdina didelį jo kūrinių apimtis. Sevilijoje jo ryšiai su „Hospital de la Caridad“ atidaryo duris į vienus iš labiausiai sukrėtiančių ir reikšmingiausių jo darbų. Jis sukūrė Finis Gloriae Mundi bei In Ictu Oculi šios institucijos užsakymui – tai kūriniai, kurie tiesiogiai susiduria su žiūrovu mirties realybe. Šie paveikslai, kartu su Kryžiaus triumfu la Caridad, įtvirtina jo palikimą šiose tamsiuose, priglaustose baroko eposo realybes.

• 1650 m.: Švč. Nepuščiosios Mergelės Marijos su Šv. Andriejaus ir Šv. Jono Krikštytojo paveikslas
• 1657 m.: Pietà
• Finis Gloriae Mundi
• In Ictu Oculi
• Kryžiaus triumfas

Vėliavosios metų paskaita ir mirtis

Paskutinijos Juan De Valdés Leal gyvenimo metų akimirkos neatsiejamos nuo Sevilijos – miesto, kuris ne tik formavo jo karjerą, bet ir tapo liudijtoriu jo intensyviausio kūrybinio išraiškos etapo. Jis išliko aktyviai dalyvaujančiu meno bendruomenėje iki savo mirties 1690 m. spalio 15 d. Šio tapytojo pasitraukimas pažemėjo gilų ir produktyvų epochą Ispanų baroko menui, palikdamas šeimą, kurios gyvenimas buvo glaudžiai įsipynęs į vaizdinį meną.

Jo šeiminis gyvenimas tęsėsi dar daugybę dešimties metų po jo pasitraukimo. Jo žmona, tapytoja Isabella Carasquilla, išgyveno jį kelis dešimtmečius, likdama Sevilijoje net iki 1730 metų. Šeimynos ryšiai su religiniu ir meniniu miesto pamatų struktūra tęsiensi ir kitos kartos per kitus pokyvius. Jo dukra Maria, specializuotėsiusi portretų miniaturose, galiausiai pasidavė vienybėi ir įsteno religinį gyvenimą. Ji mirė kaip vienuolė Sevilijos cistercietų vienuolyme 1730 metais.