Jonas Ittenas

Spalvos ir formos pionierius: Jonas Ittenas ir jo palikimas

Jonas Ittenas, gimęs 1888 m. ramioje Šveicarijos kaimelyje Südern-Linden, buvo daugiau nei tik paveikslas kūriantis menininkas; jis buvo vizionieriškas pedagogas, pagrindinei būdu pakeitęs modernaus meno mokymo horizontus. Jo kelionė prasidėjo ne tradicinių meno akademijų šventybėse, o mokytojo prarastose – tai buvo formatyvo patirtis, įsidėvinčios jį gilią supratimą apie mokymosi procesus bei kūrybinio potencialo žydėjimą. Ankstyvosios pedagoginės eksplozacijos, įkvėptos revoliucinių Friedricho Fröbelio darbių apie darželius, akcentavo intuityvų vystymąsi vietoje griežto instruktavimo – šią filosofiją jis nešė per visą savo karjerą. Nors trumpam bandė mokytis Genevos École des Beaux-Arts, jo metodai jam atrodė dusuliai, todėl jis grįžo į Berną, kur studijos su Ernstu Schneideriu tapo tvirtu pagrindu. Schneideris propagavo kolektyvinę kritiką vietoje individualaus įvertinimo, puosminant kūrybiškus impulsus, o ne slopinant juos – tai buvo radikali dovana, tapusi esmine Itteno mokymo metodologijos dalimi. Eugène Gilliard, tyrinėjo abstrakčias formas, bei Adolfas Hölzelis, naudojęs pagrindines figūras kaip meno kūrybos pagrindą, dar labiau sukūrė jo evoliuojančią estetiką. Ittenas priimė Hölzelio įsitikinimą, kad linijos, plokštumos, apsvariai ir spirale yra esminiai vizualinės pažinimo taškai, taip laidindamas pagrindus savo vėlesniam teoriniam darbui apie spalvą ir formą.

Bauhaus revoliucija: Vorkursas ir spalvų teorija

1919 metais Jonas Ittenas atvyko į vokiečių Weimare ką tik įkurtą Walterio Gropiusio „Bauhaus“ mokyklą, o tai tapo tvirtu poslydžiu ne tik jo asmeniniame karjeros etape, bet ir visoje meno švietimo istorijoje. Prieš tai tapęs vienu iš pagrindinių mokytojų kartu su Lyonelio Feiningeriu ir Gerhardu Marckais, jis gavo užduotį sukurti bazinį kursą – Vorkurs, ar pirminį kursą, kuris vėliau tapo legendiniu. Tai nebuvo tiesiog įžvalgomas pradinio lygio mokslas; tai buvo visiškas menininkų rengimo metodikos pervertimas. Jonas Ittenas tikėjo, kad būtina atsikratyti anksti įsidėgintų įtekėjimų ir paskatinti studentus išnagrinėti esmines medžiagų, kompozicijos ir, svarbiausia, spalvų savybes. Jis išvydė septynis skirtingus spalvų kontrastų tipos – atspalvį, intensyvumą, temperatūrą, papildomąsias spalvas (neutralizaciją), simultanišką kontrastą, nasytonumą ir išplėtumą – bei parengė pratimų seriją, skirtą intuityviam šių principų suvokimui atskleisti. Jo „spalvų sferė“, apimanti dvylika pagrindinių spalvų, tapo „Bauhaus“ mokymo programos pamatu. Jo mokymas neapsiribojo vien tik intelektualiniu darbu; jis įtraukė gimnastikos pratimus, tikėdamas, kad fizinis atsipalaivavimas yra būtinas kūrybiškumo stimuliuavimui ir saviraiškos skatinimui. Jonas Itteno požiūris prioritetą teikė eksperimentavimui ir intuicijai, o ne griežtam, mechaniniam technikos laikymuisi, taip sukuriant aplinką, kurioje studentai jaudžiai galėjo atrasti savo unikalią meninę balsą.

Išėjimas, spiritualizmas ir nuolatinė inovacija

Nors Jonas Ittenas paliko neįklausojamą pėdsaką „Bauhaus“ mokyklos istorijoje, jo darbas nebuvo sklandus – jis buvo kupinamas vidinių konfliktų. Gilokios mistinės įsitikinimai, kartu su ypatinga aplinkinių studentų pagarba, kurti įtampą vis to stiprėjančio pragmatizmo vėlyvojo „Bauhaus“ aplinkoje. While Walter Gropius orientuojasi į pramoninį dizainą ir masinę gamybą, Ittenas savo kūrybai ir mokymui teikė pirmenybę individualiai išraiškai bei dvasinei paieškai. Šis filosofijų nesuderinamumas galiausiai 1923 metais paskelbė apie jo pasitraukimą iš mokyklos. Tačiau tai nepažeidė jo kūrybinės energijos: 1924 metais, net amžiniam nebeatkadus, Jonas Ittenas perto „ontos“ audinio dirbtuves netoli Züricho, bendradarbiaudamas su „Bauhaus“ audėja Gunta Stölzl. Jo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susipynęs su dvasine praktika; jis tapo ištikimi Mazdaznan sekėjams – ugnies kultui, kilusiam iš zoroastrizmo, kuris itin stipriai paveikė jo meninę praktiką ir pedagoginę filosofiją. 1926 metais jis Berlyne įkūrė nediduklą meno ir architektūros mokyklą, kurioje mokė net ir buvęs „Bauhaus“ architektas Ernstas Neufertas, taip tęsdamas inovatyvių pedagoginių metodų platinimą. Net ir po to, kai nacionlinizmo kelias 1934 metais privertė mokyklą užsidaryti, Jonas Ittenas išliko ištikimas meninei pažangai ir ugdymui, galiausiai 1938 metais persikeldamas į Šveicariją.

Ilgalaikė įtaka menui ir daugiau

Jonas Ittenas paliko atminimą, kuris išsilygos per Bauhaus sienas. Jo spalvų kompozicijų tyrimai giliai rezonuoja su Op Art pionierių, tokių kaip Josef Albers, Max Bill ir Bridget Riley kūryba, kurios plėšiasi dinamiška vizualine energija. Jo įtaka taip pat pastebima ekspresionistiniuose Wassily Kandinsky darbuose, kuris dalijosi Itteno tikėjimu spalvų dvasine galia. Galbūt net ir netikėtai, jo studijos apie spalpų palettes ir jų sąsaitą su asmenybės tipais tiesiogiai įkvėlė sezoninės spalvų analizės vystymą – plačiai naudojamą kosmetikos pramonės techniką, kuri padeda žmonėms suprasti, kurios spalvos geriausiai papilduoja jų odos toną ir bruožus. Tačiau, galbūt, jo svarbiausias ir per amžius išliekantis indėlis yra revoliucinė požiūrio dovana meno ugdymui. Jo pabrėgimas eksperimentavimui, medžiagų tyrimui ir holistiniam mokymui toliau formuoja meno programas visame pasaulyje, o jo Vorkurs išlieka pagrindinių kursų modeliu, įkvebiu tariu pokyvius kūrybinį potencialą atskleisiančias kartas. Itteno darbas primena mums, kad tikroji meno inovacija gimsta ne iš griežto tradicijų laikymosi, o iš drąsaus intuicijos, eksperimentavimo bei neiperžinamos spalvų ir formų galimybių priimimo.