Fritsas Taulovas

Norvegiškas Balsas Impresionistų Chore

Frits Thaulow, vardas galbūt ne toks žinomas kaip Monet ar Renoir, tačiau užima reikšmingą ir įtraukiančią vietą XIX amžiaus impresionizmo naratyve. Gimęs Johan Frederik Thaulow Osle (tuomet Christianijoje) 1847 metais, jis ne tik buvo *įtakotas* prancūzų judėjimo; aktyviai jame dalyvavo, įnešdamas ryškų skandinavišką jautrumą jo tyrinėjimams apie šviesą, atmosferą ir modernų gyvenimą. Jo istorija – tai artistinės pilnatkelės pasakojimas, jungiantis vėsius, dramatiškus Norvegijos kraštovaizdžius su klestinčia avangardo scena Paryžiuje, galiausiai sukuriant unikalų stilių – giliai įsitvirtinusį natūralizme, tačiau praturtintą impresionistiniu spindesiu. Thaulow kilmė suteikė jam tiek privilegijų, tiek intelektualios stimuliavimo aplinkos; jo tėvas buvo sėkmingas chemikas, o motina – gerbiama Munch šeima (ryšys, kuris priskiria jį Edvard Munch orbitai, nors jų artistinės kelionės skyrėsi). Ši kilmė suteikė jam galimybę studijuoti Karališkojo piešimo akademijoje Osle ir vėliau – svarbius formacinius mokslus Kopenhagoje ir Karlsrūhėje pas Hans Gude, esminį Norvegijos kraštovaizdžio tapytoją.

Iš Skandinaviškų Pakrančių į Prancūzišką Šviesą

Ankstyvieji Thaulow artistinės vizijos sėklos buvo pasėti gimtojoje Norvegijoje, tarp jos nelygaus grožio. Tačiau posūkio tašku tapo jo kelionė į Skageną, Daniją, 1879 metais. Šis pajūrio kaimas greitai tapo magnetu menininkams, pritraukiamiems dėl unikalios šviesos ir autentiško gyvenimo prie Šiaurės jūros. Drauge su Christian Krohg, visą gyvenimą truksiančiu draugu ir kolega, Thaulow pasinėrė į žvejų gyvenimo užfiksavimą, jūros dramatiškumą ir nuolat besikeičiančias Danijos pakrantės nuotaikas. Ši patirtis buvo transformuojanti, stumiant jį toliau nuo tradicinių akademinio pobūdžio technikų link tiesiogiau susijusios su stebėjimu ir laisvesnio, ekspresyvesnio potepio. Būtent čia jis pradėjo tikrai suvokti trumpalaikį šviesos poveikį – impresionizmo bruožą – ir išvystyti savo firminį gebėjimą vaizduoti vandenį visais jo niuansais. Tačiau Skagenas nebuvo galutinis taškas; tai buvo pakopa. 1892 metais Thaulow priėmė lemtingą sprendimą persikelti į Prancūziją, iš pradžių tikėdamasis užfiksuoti Paryžiaus gyvenimo gyvybingumą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad didelis miestas jam artistinei temperamenti netiko. Didžiulis urbanistinis kraštovaizdis trūko intymaus ryšio su gamta, kurio jis troško.

Kaimiškos Prancūzijos Ramybė

Vietoj to, Thaulow įkvėpimo rado mažesniuose miestuose ir kaimuose, išsibarsčiusiuose visoje Prancūzijos provincijoje. Jis trumpą laiką apsigyveno Montreuil-sur-Mer, Dieppe, Quimperle Bretanijoje ir galiausiai Beaulieu-sur-Dordogne, kiekvienas lokacija siūlė unikalų šviesos, spalvos ir atmosferos paletę. Būtent čia, toli nuo Paryžiaus triukšmo, jis tikrai suklestėjo. Jo paveikslai iš šio laikotarpio pasižymi ramiu lirizmu, vaizduojančiu ramias upes, sniegu padengtas gatves ir kaimiškos gyvensenos ritmą. Jis nesidomėjo dideliais naratyvais ar dramatiškais įvykiais; greičiau jis sutelkė dėmesį į užfiksavimą tylų kasdienio gyvenimo grožį – moteris nešanti vandenį, arklių traukiama karieta keliaujanti sniegu padengtu keliu, saulės šviesa filtruojasi per medžius upės pakrantėje. Jo technika tapo vis rafinuotesnė, naudodamas laužytus potepius ir subtilius spalvos variacijos, kad sukurtų mirgančios šviesos ir atmosferos gylio įspūdį. Jis ne tik *vaizdavo* gamtą; jis bandė perteikti jos efemeriškas savybes – trumpalaikę nuotaikas ir nuolat besikeičiantį vaizdą. Būdamas Dieppe, Thaulow integravosi į gyvavusią artistinę bendruomenę, susidraugavo su tokiais menininkais kaip Charles Conder ir net sutiko berėžį Aubrey Beardsley, rodydamas savo dalyvavimą platesnėje kultūros srovėje.

Palikimas ir Pripažinimas

Thaulow indėlis į Norvegijos ir Europos meną buvo plačiai pripažintas jo gyvenimo metais. Jis gavo daugybę apdovanojimų, įskaitant Karališkojo Norvegijos Švento Olavo ordino komandoro pareigas ir narystę Prancūzijos Garbės legione. Jo darbai buvo plačiai eksponuojami visoje Europoje ir sulaukė kritikos pagyrų dėl savo poetiškos jautrumo ir techninio meistriškumo. Nepaisant šio pripažinimo, Thaulow reputacija galbūt buvo užgožta garsesnių impresionistų kolegų. Tačiau atsiranda naujas susidomėjimas jo unikalia artistine vizija. Šiandien jo paveikslai laikomi žymiuose rinkiniuose visame pasaulyje, įskaitant Norvegijos nacionalinę galeriją, Hermitažo muziejų Sankt Peterburge ir Busch-Reisinger muziejų Harvardo universitete. Winter at Simoa River, Fra Beaulieu, ir A Morning River Scene yra jo įgūdžių liudijimas, rodantis jo gebėjimą užfiksuoti ne tik vietos vizualinį panašumą, bet ir jos emocinį rezonansą. Frits Thaulow palikimas slypi jo gebėjime sintetizuoti impresionizmo principus su ryškia skandinaviška estetika, sukuriant darbus, kurie yra tiek vizualiai įtraukiančius, tiek giliai jautrius – ramus meistras, kuris ir toliau žavisi žiūrovus savo ramiomis gamtos ir kasdienio gyvenimo grožio vaizdais.

Asmeninis Gyvenimas

Thaulow asmeninis gyvenimas atspindėjo artistinę kelionę, kurią jis ėmėsi. Jis susituokė su Ingeborg Charlotte Gad 1874 metais, tačiau santuoka iširo 1886 metais. Po metų jis rado laimę dar kartą su Alexandra Lasson, žinomo Norvegijos advokato dukra. Ši sąjunga pagimdė tris vaikus: Haraldą, Ingrid ir Christianą. Jo šeimos gyvenimas suteikė jam stabilumo ir įkvėpimo, nors jo artistinė veikla dažnai reikalavo ilgesnių laikotarpių toli nuo namų. Jis netikėtai mirė Volendame, Nyderlanduose, 1906 metais būdamas 59 metų amžiaus, palikęs turtingą ir patvarų kūrinį, kuris ir toliau įkvepia menininkus ir meno mėgėjus.