Francisco Goya

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokslai

Франсискас Гоја gimė 1746 m. kovo 30 d. Aragonijoje, Fuendetodos mieste. Jis augo vidutinės klasės šeimoje kartu su savo broliais ir seserimi: Rita, Tomás, Jacinta, Mariano ir Camilo. Jo tėvas, José Benito de Goya y Franque, dirbo aukūrininku – tai profesija, reikalaujanti itin stabilios rankos ir ypatingo dėmesio detalėms. Ši kasdienė, rami šeimyninė aplinka tapo pirminiu fone gyvenimui, kuris vėliau išsilyjos per daug daugiau nei provincijos gimtimo krašto ribas.

Adebrolį pasiekęs jis pradėjo oficialų mokymą. Studijavo José Luzán y Martínez mokyme, įsisavindamas pagrindinius savo amato mechanizmus. Šie ankstyvieji metai buvo skirta techniniam gebėjimų šlifavimui, prieš jam galiausiai persikeliant į Madridą. Pristolėjęje sostinėje jo mokslai tęsėsi Anton Raphael Mengs mokyme – svarbaus to laiko meno aplinkų veikėjo. Šis perėjimas iš provinciškos mokymo savo jaunystės laikais į oficialią Madrido aplinką pamodavė tą techninę tikslumą, kurį jis nešė kartu savo vėlesniaisiais metais.

Rūmų užsakymai ir kūrybos lavirimas

Nuoseklus pakalvė per Ispanijos karališkąsias rūmus prasidėjo 1786 metais, kai Франсискас Гоја buvo paskirtas Karališkosios rūmų dailininkas. Iki 1790 metų jo padėtis tapo neabeiroma, jis užsiturino kaip pirmasis karališkasis tapybininkas. Jo kūryba buvo neatsiejama nuo besikeičiančių monarchijos likimų: jis tarnavo Karoliui IV, o vėliau – Ferdinandui VII. Šios pareigos suteikė jam nuolatinį ryšį su aristokratija, reikalaujant ypatingo tikslumo tiek portretų kūrybai, tiek oficialioms karališkosios valdžios užduotims.

Meistravavimo laikotarpiu, tarp 1775 ir 1792 metų, didžiąji dalis jo darbo buvo skirtas Madrido netoliese esančiai Santa Barbarios karališkajai tapetų fabbrikiui. Jis kūrė pirminius dizainus šiem darbams, dažnai vaizduodamas kasdienio gyvenimo escenas bei rasiškus kraštovaizdžius. Šie užsakymai reikalavo ypatingo meistriškumo ir tikslumo, kad vaizdiniai sklandžiai persikeltų iš drobės į siūlą. Jo studija tapo nuolatinio kūrybos procesu, kurioje kelias vedė nuo dekoratyvinių dizainų link iš more formalių, psichologinių šeimos narių studijų.

• Charles IV of Spain and his family
• The Nude Maja (La Maja Desnuda)

Pagrindiniai kūriniai ir meniniai laikotarpiai

Meno transformacija tapo akivaizdi tuoj, kai jo gyvenimo pasaulis pradėjo tylėti. 1799 metais Франсискас Гоја sukūrė Los Caprichos – aštuonių ešlinėse (akvatinta) atspindintų iliustracijų ciklą. Šios grafikos serija, naudojant akvatintos techniką, sužvelgia į Ispanijos visuomenės budulius ir supersticijas, užpildindama puslapius ragų ir monstrų vaizdiniais. Šis intensyvaus stebėjimo laikotarpis tęsiasi per visus Ispanijos konfliktų metus. Meidžiu tarp 1810 ir 1820 metų jis sukūrė Karo nelaimės – ešlinėse atspindintį darbų seriją, į whichia užfiksuota Peninsuliškos karo brutality ir badas. Šie kūriniai nesieja su herojizmu; jie skončiausiai orientuoti į gryną žmonių kančių ir skausmo atspindį.

Iki 1814 metų jis užbaigė 1808 m. grugdžio trečiosios dienos – paveikslą, kurioje dramatiškai užfiksuota Madride vykdomų gynytojų mirtis. Pasiekdamas vėlesnius metus, kūrybos dėmesiui privaliavo tapti jo namų sienos, Quinta del Sordo. Meidžiu tarp 1819 ir 1823 metų jis tiesiai ant tinko surengė „Juoduosius paveikslus“. Šie muralai, įskaitant Saturną, devouring His Son ir Asmodeą, aptaria budulį ir egzistencinę baimę. Jie yra tamsūs, sunkūs ir išvalyti nuo lengvesnių temų, kurios dominuojavo jo ankstyvojo kūrybos etapo.

Paskutinėms Bordeos metais jis savo dėmesį nukreipė į bullringo spektaklį. Tai davė gimstą La Tauromaquia seriją, kurioje buvo tyrinėjama bulldodžio smurtis. Jo kūrybos darbas išliko nuoseklus iki pat mirties, evoluojant nuo jaunystės socialinės kritikos link gilių, asmeniškų šešėlių, kurie apibrėžė jo vėlesnį gyvenimą.

• 1808 m. grugdžio trečiosios dienos (1814)
• Los Caprichos (1799)
• Karo nelaimės (1810–1820)
• Juodieji paveikslai (1819–1823)
• La Tauromaquia (neįtvirtinta data)

Technika ir stilius

Франсискас Гоја rankos sklandžiai judėjo per platų tekstūrų ir metodų spektrą. Grafikos srityje jis masteriškai valdė akvatintą, kurį naudojo suteikdamas kūriniams toninę galybę, o vėlesniaisiais metais eksperimentavo su litografija. Šie techniniai pasirinkimai leido jam svyriuoti tarp aštrių, skaudžių satyros linijų ir švelnesnių, erdvių bei atmosferinių jo piešinių savybių. Jo kūryba buvo itin įvairialgiška: nuo aštrios socialinės kritikos, matomos Los Caprichos ciklo, iki sunkios, visceralios Karo nelaimės (Disasters of War) vaizduotės. Taip pat jis savo dėmės įlėmė bullringo spektaklio įkvėpimą La Tauromaquia serijoje.

Spalva, kurią jis teikė, keitėsi kartu su jo gyvenimo izoliacija. Kurdamas Juodosios paveikslus, jis atsisakė tradicinių plūtelio ir nepasidavė įprastoms taisyklėms – spalvas jis teikė tiesiai ant savo namų tinkų. Šis metodas suteikė darbiams sunkio, tamsaus ir pramoninio skambesio, perteikiant gilią psichologinę svorį. Jo kūrybos kelias negrįžtamai slindo nuo lengvesnių, dekoratyviškų ankstyvojo etapo scenų link stiliaus, kuriame pirmenybe buvo išteikta ekspresinė laisvė. Šis transformacijos veiksmas puikiai atskleidžiamas tai, kaip jis valdė šviesą ir šešą – ne tik siekdamas atpasvesti išorikinį panašumą, bet labiausiai siekdamas atskleisti žmogaus esmę ir charakterį.

• Saturn Devouring His Son
• The Nude Maja (La Maja Desnuda)
• The Third of May, 1808

Vėlesni metai ir mirtis

Iki 1819 metų Франсискас Гоја buvo ketvirties ketvirties amžiaus vyras, kai pasitraukė į Quinta del Sordo – sodybą Madrido pakelėse. Šio namo sienos tapo pagrindiniu jo intensyviausių ir asmeniškiausių vizijų plėtros erdve, kurioje jis tiesiog ant pleistų teikė eilioje dažus, kurdamas šiurpų ir galingą „Juoduosius paveikslus“. Šie kūriniai, tokie kaip Saturnas, devininkantis savo sūnų ar Asmodeja, iškrito iš gilaus izoliacijos laikotarpio. Per šiuos metus jis tęsė savo meninę kelionę, vis giliau narpindamas į tamsiausius ir neramiausius žmogaus psichikos kampelius.

Politinė neramumas Ispanijoje galiausiai privertė menininką pakeisti savo gyvenimo aplinką. 1824 metais jis ieškojo politinio asilo Prancūzijoje, Bordeos mieste. Jis liko ten, tęsdamas savo kūrybą ir orientuodamasis į grafiką, kol 1828년 balandžio 16 d. nugsiaurė jo gyvenimas. Paskutiniuosius metus Bordeos mieste žymėjo atsinaujinęs susidomėjimas bullringės spektakliais, kas atsispindi jo La Tauromaquia serijoje.

• Saturnas, devininkantis savo sūnų
• Asmodeja
• La Tauromaquia

Palikimas ir įtaka

Jo kūrybos svoris neštai nebeįtikėtiną esmę tarp dviejų skirtingų epochų. Франсискас Гоја dažnai vadinamas paskutiniuoju senųjų meistrų ir pirmąjuoju modernizmo atstovu – pozicija, žyminanti perėjimą nuo griežtų, struktūrizuotų praėties tradicijų link naujosios, ekspresyvios laisvės. Kaip romantizmo judėjimo lyderis, jis nuobliai atsidarė nuo poliuoruotų, elegantiškų ankstyvojo laikotarpio rūmų tapetų link stiliaus, kuriame pirmenybe buvo skirta grynai žmogaus būties realybėi. Gebėjimas įamžinti psichologinę portretuotųjų tiesą, net ir per patį šiurkšniausius ar tamsiausius kompozicijas, iš esmės pakeitė tai, kaip menininkai žiūri į tuštą płatinį.

Šis posūkis link subjektyvesnio ir intensyvesnio mąstymo paliko neištrinamus pėdsakus visais sekančiais kartais. Jo įtampa perskriečia dešimtmečius, atsispindėdama dar Édouard Manet ir Pablo Picasso kūryboje. Vėliau, tą vizcerinę, iškraipytą energiją, kurią galima pajusti Francisco Bacon paveiksluose, lyg tavo tamsiąsias aplinkas, kurias tyrinėjo Франсискас Гоја, vėl peržvelgiame. Jis išlieka svarbiausiu XVIII amžiaus pabaigos ir XIX amžiaus pradžios ispanų menininkais, sugebėjusiais užmaišyti tiltą tarp griežtų Ispanijos karalienybės reikalavimų ir gilių, dažnai turbulentų, individualios sielos ieškowańimų.

• The Third of May, 1808
• Saturn Devouring His Son
• La maja desnuda