Pasa realybą už atpažinimo ribų: Enigmatiška Yves Tanguy vizija

Yves Tanguy – vardas, tapęs sinonimu surealistiniams sapnų kraštlandžiams ir biomorfiniams formoms, išlieka vienu įspūdingiausių bei originaliausių XX amžiaus meno balsų. Gimęs Paryzuje 1900 m. sausio 5 d., jis ankstyvąjį gyvenimą išgyveno su vietovės praradimo ir vienatvės jausmu, kuris vėliau kruopščiai suformavo jo meninę viziją. Jo tėvas, bretonų kilmės lemdininkas, nusibaigęs tarnybą, mirė Tanguy būgnav 8 years, todėl vaikystę jis praleido klaidžiojdamas tarp giminaičių Bretanijoje. Šis pasinėrimas grubioje pakalpės scenerijoje ir motinos tėvynės senovinėje folkloristikoje į jį įsisodino gilus ryšys su priešsaponiškumu ir mystika – jautrumas, kuris vėliau persmelgė jo plėmus. Nors jis trumpam pasiekė tėvo pėdsą, tarnaudamas prekybinėje jūroje ir kare, Tanguy tikrasis pašaukimas buvo kitur. Lemtingas momentas įvyko erdve 1923 m., kai važiaudamas autobusu per Paryzį, jis išvydžio Giorgio de Chirico paveikslus. Neramžus tyla ir nelogiški erdvės De Chirico darbuose į Tanguy vidų įžvėgė nepriešinamą norą kurti, nepaisant to, kad jis neturėjo jokio oficialaus meninio išsilavinimo.

Surrealizmo priėmimas: Kelionė į priešsaponiškąją sielą

Tanguy kelias greitai nukreipė jį link augančio surrealizmo judėjimo Paryzuje. Susipažindamas su André Bretonu ir jo aplinka apie 1924 m., jis rado intelektualią bendrystę su grupe, skirta tyrinėti sapnų sferą, netaisyklingumą ir priešsaponiškąją mintį. Skirtingai nei jo samtarpriečiai, kurie savo surrealistinėse kompozicijose naudojo figūratyvį vaizdinį, Tanguy pasirinko grynojo abstraktumo kelią. Jis pradėjo kurti didžiules, kitoplanetines kraštlandžes, kolonizuotas enigmaticomis formomis, kurios atsisakė lengvo įvardinimo. Tai nebuvo pažįstamų dalykų vaizdinimas; tai buvo manifestacijos iš visai kitoje vietoje – iš paslėptų psichikos nuovargių. Jo paletė paprastai buvo atsargi, teikiant pirmenybę blėduliams rudos, pilkos ir ochros tonams, kurias retai papildė kontrastuojančios spalvos, skirto būdingam išgirtumo ir paslapties jausmui sustiprinti. Jo paveikslų paviršiai yra kruopščiai gludini, suteikiant klaidingą aiškumą šioms neįtikėtinoms teritorijoms. Jis dirbo su beveik obsesiniu atsidavimu, dažnai visiškai pasimerkdamas savo kūryboje savo mažoje studijoje.

Formų kalba: Simbolika ir interpretacija

Ką reiškia šios keistos formos? Šis klausimas lydi Tanguy kūrybą nuo jos pradžių. Jis pats priešinosi bet kokiai galutinei interpretacijai, teikdamas pirmenybę žiūrėtojams projekuoti savo asocijacijas ant plėmų. Tačiau tam tikri pasikartojantys motyvai leidžia spėti apie esmines temas. Gludžios, organinės formos dažnai primena jūros gyvūnus ar geologinius darinį – tai jo bretonietiškos kilmės atsidavimas ir galbūt simbolinė pirmykinių jėgų išraiška. Kampinės, geometrinės formos įsiskverbia į šiuos kraštlandžius, užsimindamos sutrikimo ar įsivėrinančios pramonės buvimo pojūčiu. Kai kurie mokslininkai šiuos elementus interpretuoja kaip psichologinių būsenų – nerimo, troškimų ir fragmentuotos modernios sąmonės – atspindį. Tokie darbai kaip „Lėtai link Šiaurės“ (1romagnetas 1942) demonstruoja šį vaizduotingą kokybę, įtraukiant žiūrovą į tuščiavalydį, tačiau keistai traukiančią pasaulį. Jo paveikslai nėra pasakojimai; jie yra atmosferos – jausmų iškvėpavimai, o ne pranešimai apie prasmę. „Lankų dauginimas“ pristato pramoninį nykimą tankioje abstrakčioje miesto erdvėje, kuri yra vienu metu ir įtraukianti, ir intelektualiai skatinanti.

Transatlantinis gyvenimas ir ilgalaikė paliktis

Tangy gyvenimas pakvietė kitą svarbų posūkį 193ya m., kai jis su savo pirmąja žmona Jeannette Ducrocq pabėgo iš Europos, vengdamas artėjančios Antrojo pasaulinio karo šešėlio. Jis įsikūrė Niujorko mieste, kur toliau tapė svarbia figūra Amerikos surrealizmo scenoje. 1940 m. jis susiženiavo su Kay Sage, dar viena talentinga surrealistė paveikslėtoja, suformuodamas gilią kūrybinę partnerystę, trukusią iki jo mirties. 1au 1948 m. jis tapo naturalizuotu JAV piliečiu, galiausiai įsikuręs Woodbury, Koneticijoje. Nepaisant pripažinimo gyvenimo metu – jo darbai buvo eksponuojami Paryzuje Musée d'Art Moderne ir įsiginti tokių įtakingų kolekcionerių kaip Peggy Guggenheim – Tanguy išliko atsargiu ir introspektuojančiu asmeniu. Jis mirė netikėtai 1955 m. sausio 15 d. ir, ištikimas savo enigmaticiškam pratiui, paprašė jo pelenų barstyti Bretano Douarnenez krante, kartu su Kay Sage pelenais po jos mirties 1963 m., grąžindamas save į žemę, kuri pirmiausia įkvėpė jo unikalią viziją. Yves Tanguy indėlis į meną slypi ne tik jo išskirtinėje stilistikoje, bet ir gebėjime prisiekti prie universalaus sapnų ir nerimo kalbos, kurdamas pasaulius, kurie šiandien vis dar rezonuoja su žiūrovais. Jo paveikslai yra kvietimas tyrinėti nepažintomas žmogaus psichikos teritorijas – kelionė į gražius ir neramžius priešsaponiškosios minties kraštlandžius.

• Žinomos kūriniai: „The Satin Tuning Fork“ (1942), „Toilette de l'air“, „The Sun in its Jewel Case“ (Le soleil dans son écrin).
• Įt响iai: Giorgio de Chirico, André Breton, Bretano kraštlandžiai.