Beniah Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

William Etty ankstyvoji gyvenimo karta ir mokslas

Norėdami suprasti technikinį tikslumą, kuriuo pasižymėjo William Etty, privalome žvelgti už jo vėlesnių temų sukeliantą kontroversiją ir grįžti prie jo disciplinuotos, beveik mechaninės pragyvenimo pradžios. 1787 m. kovo 10 d., Jungtinėje Karalystėje, Jorke, gimė septintas Matthew ir Esther Etty vaikas. Jo kelias į gražiausiojį meną nebuvo tiesioginis ar intuityvus; priešingai, jis buvo iškovotas per griežtą profesinio žinios gaudymo struktūrą. Mečulė, būdamas 11 metų, 1798 m. októberio 8 d., jis tapo spausdinimo mokinio Hule. Ši septmuredenė mokymų dovanojo pagrindinius žinias apie vizualinės reprodukcijos praktinę pusę, kas buvo visiškai skirtingas poslinkis nuo akademinių aplinkų, kuriose jis vėliau užėmė vietą.

Perėjimas iš spaudimo namų į meninę studiją tapo lemtingu lūžiu jo tobulėjimo procese. 1807 m. William Etty prisijungė prie Karališkosios akademijos mokyklų, palikdamas mechaninį tipografijos pasaulį ir žengdamas į griežtą oficialaus meno švietimo aplinką. Jo mokymasis neapsiribojo tik klasėmis; jis vienerius metus dirbo kaip privatus mokinys prie Thomas Lawrence’o. Šis intensyvaus studijų laikotarpis suteikė anatominę pagrindą ir techninę kontrolę, kurie apibrėžė jo karjerą. Jis nepasireliadóavo vien tik talento, o remėsi sistemingu įgūdžių įtvartinimu per tiesioginį mentorystės procesą ir institucinę discipliną.

Meninė stilius ir techninis meistriškumas

William Etty techninis požiūris buvo apibūdinamas griežtu šviesos ir tekstūros valdymu. Jis pasiekė itin tikslų kūpinio kūpinio vaizdavimą per meistrišką toninių modeliavimo techniką, pasiekiamą sluoksniuojant itin šviesius pigmento glazūras. Šis metodas leido jam suteikti odos tonams gylį ir nuances – įgūdis, kuris padarė jį pirmąoju reikšmingu britų nudėtės paveikslavimų meistru. Jo universalumas pasieikė įvairius medius, įskaitant aliejų ant kartono, aliejų ant lentos, piešinius kreda, anglies, rašto ir rasto, taip pat rašto. Jis nesireiškė vienu vieninteliu metodiu, bet prisitaikydavo prie specifinių kūrinio reikalavimų, nesvarbu ar tai būtų vyro kūno raumenų vaizdavimas, ar subtilus gausos stalo vaizdas.

Jo specializacija nudėtėje buvo radikali nuolakiava nuo tuometinių vyravančių britų tradicijų. Jis buvo pirmasis anglo piešininkas, taip nuosekliai besituokusęs į žmogaus formą, kūdkinį traktuojdamas su anatominiu tikslumu, o ne kaip paprastą dekoratyvinį elementą. Šis atsidavimas fizinei kūno realybei lydėjo ir jo darbas su gausos vaizdais. Kaip pirmasis anglo piešininkas, rimtai prisidengęs šio žanro tyrimui, jis panašų tekstūros ir materialumo jautrumą taikė ne tik žmogaus anatomijai, bet ir objekto detalėms. Gebėjimas manipuliuoti šviesa ir šešeliu per glazūras užtikrino, kad tiek jo figūros, tiek objektai pasiektų apčiuopiamą, fizinę esamumą.

• The Three Graces (apie 1830–1835)
• Venus and Her Satellites (parodyta 1835 m.)

Kontroversijų ir sėkmės kupina kelionė

William Etty meninio przeidėjimas į aukščiausias moklis įvyko 1821 metais su tapyba „Kleopatros atvykimas į Ciliciją“. Šis darbas sukūrė dvipriešmę reakciją, kuri tapo jo karjeros bruožo: plačią techninio meistriškumo pagodą ir skandalą, sukurtą dėl pačios temos. Pripažindamas savo plėtniais nuogumą, jis žengė tiesiai į kultūrinę minelę. Jo skubus dėmesys žmogaus kūno formai nebuvo tik stilingas pasirinkimas, tai buvo tiesioginis iššūkis to laikotarpio moralinėms jausmoms.

Nenutrumpiava įtampa tarp jo talento ir reputacijos. Kritikai dažnai puolėde kūrinius dėl pastebėto idealizavimo trūkumo. Vietoj to, kad laikytųsi poliuotiškų, atskirų klasikinio tobulumo standartų, William Etty siekė realizmo, kuris atrodė nepatogiai artimas ir gyvas. Šis ištikimumas anatominei tiesai dažnai sukeldavo įdedingumo įtarimus, tačiau būtent šis atsidavimas kūriniam kūną neapvalyti ir neapvalyti užtikrino jam vietą Britų meno istorijoje. Gebėjimas tokia tikslia perteikti odos tonus padarė jo darbus neįmanoma ignoruoti, net kai jie buvo potvarinami.

Nepaisant nuolatinio įtarimų dėl neišsiekstamos elgesio, jo profesinis kilimas tęsėsi niekad nesustojant. 1828 metais jis buvo išrinktas Karališkosios akademijos akademiku – šis žingsmas užtvirtino jo statusą įtvirtintame meno pasaulyje. Jis sėkmingai išvengė traukos tarp provokatoriaus ir institucinės pagoldsės. William Etty įrodė, kad menininkas gali išlaikyti aukštą profesinį prestižą ir kartu drąsiai pleškinti vizualines savo laikotarpio ribas.

Pagrindiniai darbai ir svarbiausios kompozicijos

William Etty reputacija buvo iškovojama per kūrybą, kuri privertia publiką susidurti su fizine žmogaus kūno realybe. Jo 1821 metų tapyba, Cleopatra's Arrival in Cilicia, tapo katalizatoriumi tiek plačiam pripažinimui, tiek skandalams. Pripažindamas sceną nuogų moterų, besimokančių ir šventrakščių, jis išėjo už paprasto istorinio iliustracijos ribų į intensvačios, dažnai nepatogios realizmo teritoriją. Šis dėmesys į kūną tapo jo pagrindiniu išraiškos būdu, dažnai pusėjant riboms to, ką galėjo toleruoti viktoriškosios jurpės.

Dailininkas gebėjimas valdyti sudėtingas anatomines kompozicijas itin aiškiai pasireiškia The Three Graces darbe, sukurtame maždaug 1830–1835 metais. Šiame kūrybinio meistriškumo pavyzdyje persipildantys trios Dievių kūnai kuria glaudžią, jausminę kompoziciją, kuri akcentuoja odos materialumą. Tai nebuvo tolimas, idealizuotas vaizdinys; tai buvo tiesioginis, beveik drėgnas moteriškos formos atvaizdavimas. Panašiai ir 1837 metais sukurtas darbas The Sirens and Ulysses demonstruoja jo meistriškumą dramatiškos kompozicijos kūrimo bei žmogaus figūros raumenų matomumo valdyme mitologinėje erdovėje.

Net savo vėlyviausiaisiais metais William Etty toliau tyrinėjo įtampą tarp šviesos ir anatomijos. Maždaug 1840 metais tapydamas The Wrestlers, jis vaizdavo kovą tarp juodo ir baltos žmogaus. Figūros yra atvaizduotos su stipriu pabrėžimu per svirtį ir tai, kaip šviesa liečia kūnų raumenų ir formų skliauslius, siekiant pagrįsti fizinį įsimatymą. Šis kūrinys išryškina jo techninį gebėjimą naudoti šviesą, kad apibrėžtumėte fizinį pastangų intensyvumą ir kūno tūrybį.

• Cleopatra's Arrival in Cilicia (1821)
• The Three Graces (maždaug 1830–1835)
• The Sirens and Ulysses (1837)
• The Wrestlers (maždaug 1840)

Palikimas ir meninis atkūrimas

Istorinė William Etty kūrybos svoris nepažadėjo nedarlingos, ilgalaikės stabilumo. Po jo mirties 1849 metais jo tapiai panerė į vidutinišką pamirštį. Keičantys estetiniai sk tastei ir griežti Viktoriaus\|_{\text{era}}$ moraliniai kodeksai išstumiu kūrinio dėmesį į žmogaus kūno formą į kritikos interesų kraštus. Dešimtmečius jo reputacija liko šalutiniame vaidmenio, didelį dalį laiko esama pagrindinio meno aukštibių pamirštos.

Esminis lūžis įvyko praėjus XX amžiaus š century. Jo įtraukimas į Tate Britain ekspoziciją Exposed: The Victorian Nude, vykusi tarp 2001 ir 2002 metų, sukūrė būtino atnovo susidomėjimą jo techniniu požiūriu į kūną. Šis impulsas tęsi, kai 2010 metų The Sirens and Ulysses restauracija atskleidė tikrąją jo technikos švytėjusią meistrišką, užtvirtindama jo reputacijos modernų atgimimą. Tai nebuvo tik akademinis tyrimas; tai buvo jo realaus poveikio Britų meno istorijai pervertinimas.

Meninis atgimimas pasiekė kulminaciją su didžiąja jo kūrybos apžvalga, vykusi York Art Gallery galerijoje 2011–12 metais. Šis pervertinimo laikotarpis ištraukė jį iš periferijos atgal į rimtą diskusijų lauką. Jo gebėjimas perteikti realistines odos tonacijas ir anatominius detalus išlieka pagrindine priežastimi, kodėl jo darbai šiandien reikalauja dėmesio. Jis nebevertinamas kaip paprastas provokatorius, o pripažįstamas dėl savo ypatingo, nekliudžiamo atsidavimo žmogaus kūno formai.

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Nors William Etty kūrinių paskirstymas kolekcijose yra ne vientintas, jo fizinis presence moderniose kolekcijose išlieka itin reikšminga. Londone Courtauld Gallery išlaiko stiprų jo kūrybos pėdsnakį, savo kolekcijoje turėdama keturis jo darbus. Tiems, kurie ieško jo to mulkesnių studijų ar specifinių charakterologijų, Yorko Fairfax House saugo keturis jo paveikslus. Šie darbai leidžia artimai pamatyti tą techninę tikslumą, kurį jis taikė žmogaus kūnui, atėjus nuo dides scale istorinių kompozicijų.

Jo menas pasiekia ne tik Jungtinę Karalystę, bet ir Vidurioją Europą. Paryžiuje, Louvre muziejuje saugomi du jo darbai, užtikrinantys, kad jo įtaka būtų suvokiama svarbiausiuose tarptautiniuose institucijų centruose. Jungtinėje Karalystėje Cambridge'e National Trust taip pat pristato savo kolekciją iš trijų jo kūrinių. Norint pamatyti jo meną stipriausiu regioniniu kontekstu, būtina lankyti Yorko meno galeriją, kurioje saugomas apie 1840 m. parašytas Džiuglėriai.

• Džiuglėriai (York Art Gallery)
• Kleopatros atvykimas į Ciliciją
• Sirenos ir Ulyssesas