Los

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokslas

Viljamas Bleikas gimė 1757 m. lapkričio 28 d. Anglijos sostinėje, Londone. Jis augo šeimoje, esančioje virš savo tėvo kvepinių ir audinių parduotuvės Broad gatvėje, namų numeriu 28. Jo tėvai, Jamesas Blake’as ir Catherine Wright Armitage Blake, užtikrino jam stabilų gyvenimą per itin dinamišką ir socialiai transformuojamą miesto laikotarpį. Nors jo auklinėjimas buvo pažymėtas skromia pramenų, kvepinių pardavėjo šeimos gyvenoma, ankstyvieji Viljamo metai buvo apibūdinti ypatingu, intensyviu vaizduotės gyvumu, kuris dažnai pasireiškia vaizdojimu – pavyzdžiu, matant angelus po medžių š branches vaikystės pasivaikščiojimų metu.

Formalus mokslas prasidėjo aosimteniu, kai aosimteniu dešimties metų amžiuje jis įstojo į Henry Pars mokymus piešimo mokykloje. Šis ankstyvasis mokymas padėjo techninį pagrindą karjerai, kuri vėliau išsiplėtė už paprasto piešimo ribų. Vos sulaukęs 14 metų, dėl praktinio darbo poreikio, jis įstojo į septmerių metų mokymus pas graviūrų meistrą Jamesą Basire’ą. Šis laikotarpis buvo esminis jo tobulėjimui, nes per jį jis susipažino su griežta spaudos mechanika bei metalo ir rūgšties fizinėmis savybėmis.

Mokymų metu Bleikas praleido daug laiko skubus piešdamas Westminster Abbeyi šeimoje esančiusiusesiomisi mamos ir tėvo laidines. Gotikinė architektūra ir drėgnias, laiko apguostas šių pamonų akmuo paliko neištrinčiam atmintį jo estetiškai suvokimui. Šios studijos leido jam įs Absorbuoti praeities formas, kurias vėliau jis perinterpretavo per savo unikalų, išskirtinį žiūrėseną. Jo mokslai nebuvo tik amatybiškų įgūdžių apglaistymas, bet gilus panerimas į istorijos ir struktūros vizualinę kalbą.

Technika ir meninė inovacija

Viljamo Bleiko kūrybinis procesas buvo apibūdintas neskleniamu noru sujungti raktą žodį su vizualiu vaizdu. Jis išėjo už savo epochos standartinių komercinių graviūrų ribų ir sukūrė unikalią reliefinio etinimo metodą savo apšvičiosioms knigoms. Ši technika apėmė rūgščiai atsparią laką tepti ant vario plokštelių, kas leidė jam išgraviruoti tiek tekstą, tiek iliustraciją į vieną, integruotą formą. Šis metodas nebuvo tik techninis pasirinkimas, bet ir dvasinis aktas; jis teigė, kad šis procesas jam buvo atskleistas per vizionierišką patirtį po jo brolio Roberto mirties. Dirbdamas kartu su savo žmona Catherine, kuri padėdavo spausdinant ir dažant, jis vienas valdė visą gamybos ciklą – nuo pirmosios etinavimo stadijos iki galutinio knygų susiungimo.

Jo estetika buvo tyčia siekiama atpašminti griežtas savo samtų taisykles. Jis atmetė tradicinį linijinės perspektyvos naudojimą, kuris siekė meniškai atkartoti fizinį pasaulį, ir rinkosi emocingesnę bei simbolišką erdvės vaizdojimo formą. Šis vizualinio lauko ploktenimas leido jam prioritetą teikti savo regėjimų vidinei logikai, o ne naturalizmo apribojimams. Kad šios vizijos atgytų, jis dažnai naudojo akvarelius ir temperos dažus, rankiniu būdu dažydamas atspaudus, kad pasiektų ypatingą, asmenišką tekstūrą. Jo darbas buvo tiek rankos, tiek dvasios vargo rezultatas, dažnai gimęs tyloje jo Londono namų.

Pagrindiniai kūriniai ir svarbiausi leidiniai

Viljamo Bleiko kūrybos kelias prasidėjo 1783 m. išleidus Poetical Sketches. Šis pirmasis eilapių rinkinys tapo priešauduojantis jo garsiausiems liriniams pasiekimams: 1789 m. pasirodė Songs of Innocence bei 1794 m. – Songs of Experience>. Šie darbai kūrė nuolatinę, egzistencinę įtampą jo rašyme, nagrinėjant kontrastą tarp nekaltos, šviesios vaikystės būsenos ir kas korumpciškai performatyvios suaugusiųjų realybės. Meidų tarp 1790 ir 1793 m. Bleikas sukūrė provokuojantį The Marriage of Heaven and Hell – kūrinį, kuris per prozą ir eilėts iššlykavo establishedas moralines bei religines doktrinas.

Jo susidavimas su politine savo laikotarpio turbulente geriausiai išreiškėsi jo pranašiškose knigose. 1793 m. jis parašė America, a Prophecy, o 1794 m. – Europe, a Prophecy – darbus, atspindėjusius revoliucinį to laiko kraują. Šie leidiniai nebuvo tik tekstai, tai buvo integruoti regėjimai, kuriuose išgraviruotas vaizdas ir raktinis žodis funkcionavo kaip vieninga, neatsiejama būtis. Pozit}{\text{y}}vios gyvenimo metų žymėjo plasčūs, itin sudėtingi projektai, reikalavę daugybę metų nuolatos užsisakančio kūrybinio vargo.

Vėlesniojo gyvenimo etapai pasižymėjo didžiuliais, itin intricate ciklais. Meidų tarp 1804 ir 1808 m. jis dirbo su Milton serija, o jo paskutinis didysis darbas, Jerusalem, užėmė jį nuo 1804 iki 1820 metų. Šie kūriniai yra viso gyvenimo bandymo kulminacija – jo mokslo kurti privačią mitologiją, siekiant suderinti žmogaus dvasią su dieviškuoju per itin asmenišką, simbolinę kalbą.

Rėmėjai, Dirbtuvės ir Užsakimai

Finansinė Viljamo Bleiko gyvenimo realybė dažnai primenė nuolatinę kovą dėl stabilumo. Didelį savo karjeros dalį jis gyveno kaip laisvas graviūrų meistras, priimdamas komercinius užsakymus, kad galėtų išlaikyti save. Verslyje apie 1784 metus jis bandė įtvirtinti savo profesinę padėtį, kartu su savo draugu ir buvusiu mokinio kolega Jamesu Parkeru įkurdamas spaudos dirbtuvę. Šis verslas, tačiau, nepažadėjo jam reikiamo ilgalaikio saugumo. Vietoj to, jo išgyvenimas dažnai priklausavo nuo kelių ištikimų rėmėjų nuolatinės paramos, o išskirtiniu žmogumi tapo Thomasas Buttsas, kurio globas suteikė menininkui gyvybiškai reikiamą laisvę jo asmeniniams, vizionieriškiems kūrybos poskits.

Priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, keitėsi ir jo profesinė geografija. Mežiu 1800–1803 m. Bleikas persikėlė į pakrantės miestelį Felphamą. Šiuo laikotarpiu jis gyveno ir kūrė po William Hayley pagalbą. Šis laikotarpis Felhame suteikė laikiną poilsį nuo miesto Londono spaudimo, leisdamas jam susitelkti į savo sudėtingas, gilias kūrinių serijas. Net ir naviguodamas tarp įvairių užsakymų reikalavimų, jo darbas išliko glaudžiai susijęs su konkrečiais jų žmonių poreikiais, kurie palaikė jo viziją; jis nuolatos balansavo tarp praktinių kitų žmonių graviūrų gamybos užduočių ir intymtaus, asmeninio savo „apšviestųjų knygų“ kūrimo darbo.

Palikimas ir amžinai gyvaujanti įtampa

Gyvenimo metu Viljamo Bleiko vizija dažnai susidūrė su nesusipratimimu; jo kūriniai dažnai buvo atmetami kaip keistaiško ar nesveiko psichikos produktai. Jis gyveno santykinės nežinioje, dažnai kovodamas dėl finansinio stabilumo dirbdamas graviurieninku. Tačiau būtent tos savybės, kurios XIX amžiaus pradžioje jį stūmė į šiaukį, galiausiai užtikrino jam vietą kaip pagrindinei romantizmo judėjimo figūrai. Jo tvirtas įsitikinimas, kad vaizduotė yra svarbesnė už proto ribas, tapo vadovavimu tiems, kurie vėliau siekė atsisvaistyti nuo tradicinių akademinių struktūrų.

Jo išskirtinio stiliaus poveikis galiausiai peržengė jo tiesioginę aplinką. Pre-Rafaelitų brolystė priimė jį kaip sielos draugą, radam bendrą pagrindą jo atmetime neoklasicizmo konvencijų. Bėgant dešimtmečiams, jo įtaka persiskyrė per simbolizmą ir modernizmą, suradama rezonansą jų bendroje susidomėjime subjektyvia patirtimi ir dvasine galybe. Jis ne tik iliustravo eilėraščius; jis sukūrė privačią mitologiją, kuri ir šiandien lieka įkvėpimo šaltiniu poetams, dailininkams bei mąlotojams iš įvairių disciplinų.

• The Tyger
• The Lamb
• London
• Jerusalem

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Viljamo Bleiko vizioninės pėdos šiandien yra išsklaidytos po įvairias svarbias pasaulio institucijas, kas liudija neįtikėtiną jo įtakos mastą. Londone Tate Gallery saugo šeis jo kūriniais, tarp kurių yra itin reikalingas 1795 metų Isaako Nautono vaizdinys. Ši kolekcija suteikia galimybę giliau pažergioti techninę griežtą, kurią jis suteikė savo graviūrām, bei stebėti, kaip jis perėjo iš sudėtingų dvasinių koncepcijų į vizualią formą.

Per Atlantą jo buvimas jautiamas keliose išdaygiose Amerikos kolekcijose. Niujaveno Yale Center for British Art saugo keturis darbus, pavyzdžiui, 1804 metų spaudą Los Entering the Grave. Tuo tarpu Bostono Grožnio meno muziejus taip pat turi keturius eksponatus, įskaitant jo 1808 metų studiją Adam and Eve Sleeping. Šios kolekcijos leidžia atlikti palyginamąją studiją stebint, kaip vyko jo evoliucija – nuo komercinio graviūrinko iki nepriklausomų, apšviestųjų tomų kūrėjo.

Jo įtampa pasiekia net ir Pietų pusę. Melburno National Gallery of Victoria turi vieną jo darbą – 1827 metų kūrinį pavadinimu Antaeus setting down Dante and Virgil in the last circle of hell. Šis vienintelis pavyzdys Australijoje pabrėžia nuolatinį tarptautinį susidomėjimą jo keistai, itin asmeniškai sukuriatai mitologijai.

• The Ancient of Days (1794)
• The Tyger
• The Lamb
• London