Soeloe Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

Viktoras Vasarelis: ankstyvoji gyvenimo etapa ir mokslas

Gimęs 1906 m. balandžio 9 dieną Vengrijoje, Peče, Károly Vaszary, vėliau tapęs pasauliui žinomu Viktoru Vasareliu, savo meninį kelią pradėjo visai kitokioje srityje. 1925 metais jis įstojo į Budapešto Eötvös Loránd universiteto koridorius, siekdamas studijuoti mediciną. Dvejų metų laikotarpį jo mintis užėmė žmogaus kūno biologija ir mokslinė logika, tačiau vizualinės išraiškos traukos galiausiai nugalėjo viską kitą. 1927 metais jis paliko medicinos studijas ir pasirinko tradicinį akademinį tapybos mokslą Podolini-Volkmann akademijoje.

Mokslo ir kūrybos kelionė tęstėsi persikeliui į Sándor Bortnyik’o műhely. Ši dirbtuvė buvo vieta, kurioje įsitvirtino Bauhaus judėjimo principai, orientuoti į funkcionalaus dizaino ir geometrinės abstrakcijos sankryžą. Čia dėmesio centras persikrito į struktūriškumą ir sistematiškumą. Šių studijų metu įgautos pamatinės žinios tapo pagrindu jo vėlesnėms tyrimėjimams apie tai, kaip formos ir spalvos bendrauja su žmogaus regimu.

Unikalaus vizualinio kalbos kūrimas

Meistrija tarp 1929 ir 1944 metų buvo skirta grafikai, kurio metu Vasarelis nebeieškodavo tiesioginės vaizdo formos, o eksperimentavo su šviesos ir šešėlio žaidimu paprastose geometrinėse struktūrose. Šis ankstyvasis grafinis laikotarpis pasižymėjo tokiais kūriniais kaip Šachmatas (1935) ir Girl-power (1934), kurie atskleidžia jo nuolatinį siekį pažanginti vizualinę išraišką. 1937 metais gimė Žebra – darbas, kuriame jau tampa pastebimas augantis susidomėjimas tuo, kaip žmogaus akis suvokia plokštumą ir erdvę. Šiuos metais menininkas nuosekliai atsisakė tradicinės tapybos savo metodų, pasisveikinęs klasikinėms formoms ir pasirinkęs kur kas stipriau struktūrizuotą, grafinį požiūrį į meno kūrinį.

Nuo 1944 iki 1947 metų kūrybos vektorius dar vien kartą pasikeitė, veddamas nuolatinės formos ir erdvės paieškos. Vasarelis perėjo per įvairius stilius – nuo kubizmo ir futurizmo per ekspresionizmą, simbolizmą bei surrealizmą – siekdamas rastą tiksliausią būdą organizuoti erdvę. Šie eksperimentai tapo tiltu į naują logiką, kurios kulminacija tapo jo garsiausias manifestas – „Geltonasis manifestas“. Jo darbai tapo mažiau apie asmeninę emociją ir daugiau apie pačios regėjimo mechanikos dešimtį. Šis sisteminis, beveik mokslinis metodas galiausiai įtvirtino jį kaip vieną iš svarbiausių op art revoliucijos lyderių, pakeisdamas tai, kaip mes suvokime vaizdinę realybę.

Technika ir optinių iliuzijų meistriškumas

Viktoras Vasarelis savo kūrybos procese remiasi sistemingu geometrinės formos naudojimu, siekdamas iš вызвать fizišką žiūrovio reakciją. Jis nepasidavė tradicinių šviesos šaltinių ar klasikinio chiaroscuro stiliaus, siekdams sukurti formą. Vietoj to, jis kūrė sudėtingą, aukšto kontrasto pigmentų žaidimą, kuris simuliuoja gylį ir judesį. Manipuliuodamas spalvų intensyvumais, jis gebėjo aklindavo akį, priverčiant ją matyti plokštumą siaurinančią ar išsipildančią į šalių, sukuriant iliuziją, kad statiška paviršiaus plokštė pradėtų pulsiruoti, švisti ar atsitolti.

Jo metodas, kurį jis vadino vizualine kinetika arba plastique cinétique, reikalauja itin tikslaus formų išdėstymo. Naudodamas tekstūros efektus, perspektyvą, šešą ir šviesą, jis kūrė neįtikėtinus vaizdinius. Jo darbai dažnai remiasi ne išorine apšvietimo šviesa, o to, kaip akis interpretuoja ritminę, vidinę šviesą. Taikodamas tinklus ir matematinės logikos principus, jis sukūrė vizualios vibracijos ir siaurėjimo pojūtį, kurio rezultatas yra judesys, egzistuojantis tik žiūrovų suvokime.

Technikos tikslumas ypač išryškėja tai, kaip jis dirba su spalva ir linija, siekdams pasiekti architektūrinį gylį. Tokiuose darbuose kaip Torony-Nagy, aštrių baltų linijų ir gilių mėlynų bei smalkių žalių spalvų persipildymas sukuria ritminą optinę vibraciją. Šie elementai dirba kartu, generuodami pulsuojančio šviesos pojūtį. Vasarelis šiuos įrankius panaudojo, kad išsistatytų už paprasto vaizdinio atvaizdavimo ribų, susitelkdamas dėmesį į pačios görmo mechanikos subtilybes.

Pagrindiniai darbai ir pasiekimai

1937 metais sukurtas Zebra kūrinys tapo svarbiu lūžiu link to, ką daugelis laiko ankstyviais Op Art pavyzdžiais. Šis darbas atsisakė tradicinės reprezentacijos ir vietoj to sutikslo dėmę į tai, kaip žmogaus akis interpretuoja paprastas formas. Laiku, iki 1960-ųjų metų, jo eksperimentai su ritmu ir šviesa pasiekė savo kulminaciją 1969 metų veikalyje Torony-Nagy. Šis kūrinys naudoja keturias stilizuotas bokštus bei aukšto kontrasto mėlynų, žalių ir oranžinių spalvų paletę, kad sukurtų vidinės šviesos spinduliavimo pojūtį. Kompozicija remiasi persikataujančiomis baltomis linijomis ir spalvų intensyvumą, dėl ko plokščia paviršiaus atrodo pulsuojantis ir atstūlantis.

Viktoras Vasarelis savo susidomėjimą judesiu išplėstė į trimatę skliaudį ir kasdienius daiktus. Jis zaprojektavo Georges Pompidou – didelį kinematikinį objektą, kuris jo vizualines teorijas įtraukė į fizinę, judančią formą. Šis geometrinės menedžios praktiniam pritaikinimui būdingas susidomėjimas taip pat atvedė į bendradarbiavimą su „Rosenthal Studio Linie“. Šis partnerystė davė gimstą Suomi staliaždių seriją – 500 vienimų tiriamą kolekciją, kuri įnešė jo geometrinę estetiką į kasdienę namų erdvę.

• Zebra (1937)
• Torony-Nagy (1969)
• Suomi staliaždių serija

Fondacija „Vasarely“ įkūrimas

1966 metais Viktoras Vasarelis pradėjo ambicingą „Fondacija Vasarely“ įkūrimo procesą. Šis projektas buvo pagrįstas jo unikaliomis idėjomis apie „meną visiems“ bei vizija „rytojaus miesto“. Jis siekė sukurti erdvę, kuri peržengtų tradicinę galerijų patirtį ir taptų šių principų gyvučiu įžautyje. Paties pastato statyba prasidėjo 1973 metais.

Fondacija buvo oficialiai atidaryta 1976 m. vasario 14 d. Prancūzijoje, Eks-en-Provensė mieste. Ši erdvė buvo skirta ne tik jo kūrinių viebaldžiamui eksponavimui, bet ir jo teorijų skaidrybei apie tai, kaip menas ir urbanistinis dizainas gali bendrabūviauti. Pati architektūra tapo šios vizijos dalimi – pastato išdėstymas buvo lygus eksperimentui, skirtam padėti viešajam suvokti jo geometrinės formos kaip dinamišką, gyvą patirtį.

Ilgalaikė apylinkė ir pasaulinė pripažinimo galia

Viktoras Vasarelis sukūrė vizualinę kalbą, kurios a muchia buvo neįtikėtinai plati, išėjus kurioje nors galerijos sienų ribas. Jo kuriami meniniai raštai ir geometrinės struktūros įsiliesino į kasdienybės tekstūras, perrašant mados linijas, interjero dizaino architektūrą bei grafinio dizaino logiką. Net ir ankstyvojo kompiuterinių grafikos kūrimo etapo elementuose galima pajusti jo sistemingą požiūrį į formą ir suvokimą. Jo idėjos nebuvo ugerinta tik prie płaskiojo drobėlio; jos migravo į funkcinį daiktų pasaulį ir vėliau į skaitmenines struktūras, kurios išliko po jų.

1982 metais jo kūriniai pasiekė net ir kosmosą, kai serigrafijos buvo išsiųstos lėktuvėde „Salyut 7“, kurioje skraudė prancūzų ir sovietų bendrausiausia ekspedicija. Šis akimirksnis pabrėžė neįtikėtiną ryšį tarp jo matematinės tikslumo ir platesnio, platesnio žmonių tyrimų bei pažinimo troškulio. Viktoras Vasarelis išliko viena pagrindinių figūrą moderniosios meno istorijoje iki savo mirties Paryžiuje, Prancūzijoje, 1997 m. kovo 15 d.

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Sekant fizinį jo kūrinių pėdsaką, kelyoje pasivaikščioja per įvairias Prancūzijos ir Vengrijos lokacijas. Prancūzijoje, Aix-en-Provence mieste, įkurtas Fondation Vasarely saugo didelę dalį jo kūrybos palikimo. Šis muziejus buvo įkurtas paties meistro, kurio tikslas buvo išpILDyti idėją apie meną, prieinamą kiekvienam. Erdvinė konstrukcija yra suskirstyta į septynis šešiasidraites erdves, kurių plotis siekia 14 metrų, o aukštis – 11 metrų; jos buvo specialiai pritaikytos aprašinėms, 6x8 metrų dydžio, septynių didelių mastelių kompozicijų pristatymui.

Viktoras Vasarelis savo buvimą Vengrijoje taip pat paliko per specializuotas erdvės. Vasarelio muziejus yra įsikęs Péče, jo gimtame mieste, tačiau jo kūryba sklandžia ir Budapeže, Óbudos Zichy rūmusuose įsikurusiame muziejuje. Šios vietos suteikia galimybę tiesiogiai susidurti su tomis geometrinėmis formomis ir optiniais vaizdiniais, kurie apibrėžė jo meninę praktiką. Prancūzijoje dar viena kūrybos oazė yra Vasarelio muziejus, esantis Saint-Firmin rūmus Gordes mieste.

Be šių specifinių muziejų, jo įtampa jautama įvairiuose instituciniuose kolektyvuose. Kai kurie jo darbai saugomi Bilbao gražiųjų menų muziejuje, o kiti yra Vašingtono D.C. Amerikos tarpuskylio vystymo banko bei Šarloto Bechtler moderniojo meno muziejaus kolekcijose. Šios išsklaidusios vietos užtikrina, kad jo vizualiniai eksperimentai išlieka prieinami skirtingoms auditorijoms.

• Torony-Nagy
• Pal-Ket
• Kaglo II
• Vega 1