two mythological scenes Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

Friedrichas Preleras (Senasis) gyvenimas

Friedrichas Preleras (Senasis) buvo vokiečių kraštjuotės paveisklos ir stiklo etikos meistras, kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su to laiko kultūros žydus. Gimęs 1804 m. balandžio 25 d. Eisenach mieste, jis augo regione, kuris sukursjo didelę dalį jo meninės perspektyvos. Jo buvimas meno pasaulyje pasižymėjo nuolatinčiu atsidavimu savo amatu; jis keliavo per įvairius miestus, tobulindamas savo įgūdžius ir įtlygį. Galiausiai jis įsikūrė Vaimare – vietoje, kuri liko esminė jo gyvenimo dalimi iki mirties 1878 m. balandžio 23 d.

Prelerui menas buvo šeiminis reiškinys. Jis buvo dailininko Friedricho Prelero (Jaunesniojo) tėvas, užtikrinęs, kad jo kūrybinė apylia tęstųsi per sūnų. Šis ryšys pabrėžia, kaip giliai tapybos praktika buvo įsilienyta į jo asmeninę egzistenciją. Darbas paveisklos ir etikos meistru leido jam stebėti gamtos pasaulį ir šias stebėjimus paversti amžinais vizualiniais įrašais.

Per savo gyvenimo metus Friedrichas Preleras (Senasis) slindo tarp ramių kraštbuolių studijų ir profesionalaus dailininko struktūrizuoto gyvenimo. Jo gyvenimą apibrėžė šie judėjimai – nuo ankstyvosios pradžios Eisenach mieste iki paskutinių dienų Vaimare. Jis gyveno per svarbių pokyčių laikotarpį vokiečių meno laiko, palikdamas po savęs kūrybos veikalų rinkinį, kuris atspindi jo ypatingą pasaulio suvokimą.

Pradinis gyvenimas ir meninė mokslas

Gedęs Eisenach mieste, Friedrichas Preleras (Senasis) savo meninę kelią pradėjo mokyddamasis piešimo veiksmo Weimar, kurioje jo pralygiai formavosi. Jo ankstyvoji jaunyste buvo lydima įtakingų asmenų globos, kurie pastebėjo didelį jo potencialą. 1821 metais, vadovaujantis Goethe'o patarimu, jis persikrausto į Dresden, kad tęstų savo tobulėjimą. Šis studijų etapas padėjo parengti jį tolimesniems edukacijos žingsniams, kurie galiausiai išvedė jį daleko už Vokatijos ribų.

Mokslo procesas tapo vis labiau formalus, keliaujant per Europą. Jis keliavo į Belgiją, kur tapo Antverpio akademijos mokinio. Šis studijų laikotarpis suteikė jam tvirtą techninę pagrindą, reikalingą tiek kraštodižiui, tiek aguodai. Iki 1827 metų jo interesai nukreipė jį link pietų, todėl iki 1831 metų jis studijavo Italijoje. Šie metai užsienyje buvo esminiai jo tobulėjimui, leisdami jam stebėti šviesą ir kraštožemes, kurios vėliau tapo jo profesionalios kūrybos pagrindu.

Profesionalioji karjera Vaimare

Po studijų Italijoje Prelleras grįžo į Vaimarą, kad pradėtų naują, ilgalaikį ir stabilią savo gyvenimo etapą. 1831 metais jis gavo paskyrimą Vaimaro meno mokykloje. Ši pareiga priartino jį prie miesto kultūros veiklos širdies, nes jis užėmė vietą, kurią anksčiau užėmė Heinrichas Meyeras. Tapdamas piešimo mokyklos vadovu, Friedrichas Preleras (Senasis) tapo itin svarbiu figūra vietinių menininkų edukacijoje.

Laikui bėgant jo įtampa institucijoje nuolatos augo. Nuo 1832 metų jis dirbo profesore Vaimaro kunigaikiškosje laisvojeje piešimo mokykloje. Šioje pareigoje jis padėjo formą kitai painerių kartai, įskaitant ir savo sūnaus, Friedricho Prelero (Jaunesiojo), talentą. Jo buvimas mokykloje buvo stabili ir nepertraukiamas daugybę suaugimo metų, suteikdamas tęstinumą vietinei meno aplinkai. Jis išliko susietas su šia vieta iki paskutiniųjų gyvenimo akimirkų, galiausiai grįždamas į Vaimarą, kur ir baigė savo gyvenimą.

Didysis užsakymas ir freskos

Friedrichas Preleras (Senasis) savo karjerą glaudžiai susietė su Vaymaro dvorininkų globėjimui, kuris suteikė jam galimybes išplėsti savo meninį viziją. Per laikotarpį nuo 1836 iki 1848 metų jis didniąją savo kūrybos dalį skvėrė šeścioms freskoms, kurių pagrindinė tema buvo Tiuringijos istorija ir peizažas – tai buvo ambicingas projektas, užsakytas didžiąją kunigaivaitę. Tokia ilgalaikė susidraudė su vietine gamta ir praeitis reikalavo ne tik tvirtos rankos, bet ir ypatingo atsidavimo didiesiems stulpams, kuriuose atskleidžiama dindinginė malitybė. Gebėjimas į šiuos milžiniškus darbus įtvirtinti unikalaus Tiuringijos charakterį padėjo jam užsiturinti svarbaus kultūros figūros vaidmenį całym regiono meno gyvenime.

Jo aistra klasikinėms temoms dažniausiai išraiškiava per grandinius, apimdančius platų pasakojimų ciklus. Nuo 1834 iki 1836 metų jis sukūrė šešias temperos paveikslus, remdamasis scenomis iš „Odisėjos“, skirtus Leipcigo Romos namams. Šis žavėjimas Homero epiniu tęstis dar daug vėliau jo gyvenime: grįžęs iš Italijos 1859 metais, jis vėl pasisuko prie šios tematikos ir 1861 metais didžiuosiam kunigaivčiaus muziejui sukūrė „Odisėjos“ freskų seriją. Šie darbai dažnai laikomi svarbiausia jo įtaką viešajai Vaymaro menui.

Be šių epinių pasakojimų, Friedrichas Preleras (Senasis) kūrė ir labiau teatrališkas, vietines temas atspindinčius darbus. Vaymaro didžiojojo kunigaivčiaus pastatos Vilendo kambaryje, tarp 1836 ir 1837 metų, jis tapo peizažų kūrėju, kuriuose atrodė scenos iš „Oberono“. Šie darbai leido jam meistriškai suderinti savo peizažų malonumą su dramatiškais kambario aplinkos reikalavimais, sukurdamas tolos ir skaidrumo pojūtį.

Pagrindiniai darbai ir išskirtiniai paveiksliai

Friedrichas Preleras (Senasis) savo šerpu dažnai perteikdavo maižniavusią Viduržemio jūros nuotaiką. Jo darbas iš 1828–1831 metų laikotarpio, Italijos pakalpės peizažas su audrinėms, atspindi dramatišką orą, su kuriuo jis susidūrė savo būvimo Italijoje metu. Verslyje 1831 metais sukurtas Itališkas peizažas su piemenais yra kūrinys, atskleidiantis jo susidomėjimą ramiu, kaimišku gyvenimu šalies aplinkosoju kraupu. Šie peizažai nebuvo tik paprasto gamtos studijos, jie buvo išgražinti jo kelionių ir Romoje susipažinusios menininkų įtakos.

Jo meilė klasikinę literatūrai taip pat gausiai išreiškia per spalvų ir tekstūros žaismą. Mežiu tarp 1832 ir 1834 metų jis sukūrė Odisėja: Odisėja iš fragmentų: Odisėjas ir Nausikia naudojdamas temperą. Šis medio pasirinkimas leido jam tyrinėti Odisėjos istorijas būdu, kuris atrodė glaudžiai susijęs su senovės pasauliu. Šie darbai buvo didelio siekio dalis – gyvensinti mitologinius pasakojimus per jo unikalų žvelgimą į peizažą.

Net ir jo intymiausiose eskizuose gužda šeimelliška pramaus būsenos. Grafito piešinys, datuojamas maždaug 1848 metais ir pavadinęs Dailininko vaikai: Friedrichas, Emilis ir Ernstas, suteikia įžvalgą į jo privatumą. Jis sukuria subtilų kontrastą jo grandiniams freskoms bei plačioms peizažams, atskleisdamas žmogų, slypiantį už profesionalaus dailnika maska.