Autorius
Gimė Bostonas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Ankstyvoje jaunystėje, šeima ir mokslas
Jonas Singletonas Koplis iškrito iš komercinės, verslininko dvasios kolonijinio Bostono, gimęs 1738 metais. Jo ugdymas buvo glaudžiai susijęs su Long Wharf uosto jūros prekyba, kurioje jo motina, Mary Singleton Copley, valdė parduotuvę. Jo tėvas, Richardas Copley, dirbo tabako prekeiviu. Ši aplinka suteikė ne tik socialinį foną; ji suteikė tiesioginį vaizdą į materialiąsias tekstūras ir socialines hierarchijas, kurios vėliau apibrėžė jo vizualinį kalbą. Jis nebūvo gimęs meninei dinastijai, tačiau artumas verslininkų klasai užtikrino, kad jis suprastų daiktų vertę, kuriuos vėliau turėjo paveiksti.
Jo oficialus pažinimas su meno amatu prasidėjo per jo posėmenio, Peterio Pelhamo, gravieriaus ir limerjaus, perėję. Nors Pelhamas suteikė pirminį techninį pagrindą, tikrasis Jonas Singletonas Koplis augimo procesas buvo vienatvaitės, neustambia darbo rezultatas. Jis buvo didelį dalį savarankiškai mokantis menininkas, aplenydamas tradicinę Europos akademijų sistemą ir rinkdamasis griežtą, savarankiškai parengtą mokslų programą. Jis skyrė ilgus metus kruopščiam graviūrų kopijavimui, kad išmoks šviesos ir formos mechaniką. Šis disciplinuotas, savasidieginamas požiūris leido jam peržengti savo vietos aplinkybių ribas ir išvystyti tokį techninį tikslumą, kurio trūko jo kolonių amžiniams protėviams.
Sėkmė kaip kolonijiniam portretistui
Jau šeštajame dešimtmetyje Jonas Singletonas Koplis užsitikrino savo vietą kaip pagrindinis Bostono portretistas. Jis ne tik vaizdavo veidus; jis kūrė socialinę identitetą kolonijinės elitos. Gebėjimas materialų turtą paversti vizualine autorite, padarė jį patikimiausiu pasirinkimu patys įtakingiausiems miesto veikėjams. Jis suprato, kad portretas yra statuso projektavimo įrankis, kuriame tekstūros ir specifiniai objektai tampa užuomazgomis, signaluojančiomis modelio vietą socialinėje hierarchijoje.
Techninis tikslumas leido jam žengti už paprasto panašumo ribas. 1771 metais sukurtame Ezekielio Gondthwait moters (Elizabeth Lewis) portrete prabangių audinių vaizdavimas ir subtilus kūno ištaisyklumas perteikia aiškų socialinės padėties jausmą. Tai nebuvo atsitiktinumas. Jonas Singletonas Koplis naudojė kiekvieną detalę – nuo sidabro blizgesio iki rankovės skliavesnio – kad nuosekliai pertaisyptų žiūrovų suvokimą apie savo subjektus. Jis portreto pozavimą pavertė tiksliškai suplanuotu turtos ir galios spektakliu.
Platus klientų ratas atspindi besikeičantį kolonijinio vadovavimo krazą. Maždaug 1768 metais jis užfiksavo Paul Revere panašumą, o 1772 metais tapo Samuel Adams paveikslas. Tai nebuvo tiesiog užsakimai; tai buvo vizualiniai įrašai apie žmones, formavusius politikinę kolonijų ateitį. Jo darbas suteikė vizualinę kalbą tranzicijos laikotarpiui, dokumentuodamas būtent tuos žmones, kurie netrukus apibrėžtų naują politinę tvarką.
Meninis stilius ir technika
Jonas Singletonas Koplis kūrybinėje estetikoje sujungė apskaivuotą Rokoko eleganciją ir Prisiekimo laikotarpio intelektualizmą. Jis nebuvo tik savo predecessorų dekoratyvinių elementų kopijavėjas; jis suderino juos su griežta, Neoklasikinio stiliaus vizija. Šis požiūris akcentavo tvirtą tvarką, aiškumą ir moralinę dvasę – kokybes, kurios itin stipriai rezonavo kolonijiniame kontekste. Jo darbai išvengia paviršutiniškumo, dažnai būdingo grynai dekoratyviniams stiliams, nes kiekvieną kompoziciją jis grindžia anatominiu tikslumu ir psichologiniu gyliu. Jis niekada neapsirūžo tik paprasta išvaizda. Vietoj to, jis kūrė žmogaus charakterį per pozą ir išraišką, paversdamas paprastą portretą tikslia žmogaus identiteto studija.
Jo paveikslų techninis vykdymas remiasi sudėtingu permatomų sluoksnių (glazurų) naudojimu. Šis metodas, kartu su dinamišku brushworku, leido jam pasiekti itin aukštą tekstūros ir šviesos realizmą. Jis turėjo ypatingą gebėjimą atvaizduoti materialų pasaulį – sunkų audinio svorį, šaltą metalo bliztį ir subtilius odos atspalvius – itin tiksliai, suteikiant vaizdui tiesioginio pajutimo pojūtį. Šis techninis meistriškumas užtikrino, kad jo subjektai atrodytų kaip tikros fizinės būtys, o ne kaip plokščios reprezentacijos. Meistriškai valdydamas šviesos ir šešėlio žaismą, jis suteikė figūroms apčiuopiamą tūrybį ir amžinumo pojūtį.
Mrs. Jerathmael Bowers
The Return of Neptune
Mrs. John Winthrop
Ambicijos ir gyvenimas Europoje
Perkelgimas į Europą buvo kruoptingai apskaičiuotas žingsnis, siekiant užsiturinti uoldio meno centrų prestižinėje aplinkoje. Dar prieš išvykdamas Jonas Singletonas Koplis savo talentu užsitikino pripažinimą Londone; 1766 m. rugsėjo 3 d. jis buvo išrinktas Didžiosios Britonijos menininkų draugijos nariu. Šis pripažinimas suteikė reikiamą impulsą jo galutiniam persikliajimui. 1774 metais jis paliko užvairesnį Thirteenthas kolonijas ir kartu su žmona, Susana Farnsworth Clarke, bei vaikais išvyko į naują gyvenimo etapą. Tuomet jis įsikūrė Londone ir daugiau niekada negrįžo į Ameriką.
Jo europinis laikotarpis buvo apžvalomas siekiu įtvirtinti klasikinį mokslą ir techniką. 1774 m. vasarą jis studijavo Romoje – šis žingslis buvo siekis tobulinti kompozicijos meistrišką ir gebėjimą kurti istorines naracijas. Šis studijų etapas nebuvo tiesiog prabanga ar kelionė, tai buvo fundamentalus poslinkis jo profesinėje karjeroje. Siekdamas įsitvirtinti Londone, Jonas Singletonas Koplis trokšo per eitą iš kolonijų portretisto į menininką, pasižyminantį dideliu istoriniu svarbingumu, ir drąsiai tesinavo savo techninį gebėjimą lygindamas jį su aukščiausiais Britanijos meno standartais.
Pagrindiniai darbai ir istorinė dailė
Jonas Singletonas Koplis savo kūrybos eje parengė tikslingą ir drąsų poslinkį: nuo socialinės portretinės dailės, užtikrinusios jam išskirtinę padėtį kolonijose, jis linko aukščiausios vertės istorinės dailės arena. Jo ankstyvasis susidomėjimas klasikinėmis temomis subtiliai atskleidžias apie 1754 m. parašytą Neptūno grįžimą. Šis darbas liudija pirmąją bandymą išsiversti už paprasto Bostono elitos panašumų ribų ir panaudoti senųjų meistrų kompozicijų turtį. Net ir jo asmeniškesnėse pavaizduose, pavyzdžiu, 1776 m. tapus Koplio šeimėlį, jus galima pastebėti aiškų siekį naudoti płatno kaip priemonės nustatyti tam tikrą socialinę tapatybę per kruopščiai suchoreografuotas aplinkas ir daiktus.
Kelionė į Europą paskatino jį dar intensyviau ieškoti istorinių naratyvų. Jis siekė meistriškai valdyti prestižiąmestį epochos dailėje, dažnai rinkdamasis scenas, kupinasas intensivaus dramatiškumo ar politinės įtampos. Apie 1778 m. sukurta „Vatsonas ir kiaunė“ demonstruoja šį jo troškulį kurti dramatinę įtampą. Ambingiausias jo bandymas šio stiliaus kierunu buvo Majoras Peirsonas mirtė – darbas, kuriame siekta užfiksuoti chaotišką Jersey mūšio atmosferą. Nors kai kurie kritikai abejojo kompozicijos vientisumu, šis paveikslas išlieka svarbiu bandymu modernų konfliktą pervesti į grandinę istorinės dailės mastą.
Vėlesniojo Londono etapo metu Jonas Singletonas Koplis pradėjo kurti sudėtingas politines scenas, tokias kaip 1779 m. „Chatemo aikštulės hrabiaus mirtis Kameros Loose“. Šis kūrinys pasitraukė nuo mūšio laukų į struktūrizuotą, aukštos įtampos Britanijos valdžios institucijų aplinką. Per šiuos įvairius temų motyvus Koplis siekė įrodyti, kad kolonijose išmokęs dailininkas gali suvaldyti sunkų ir dramatišką Europos istorinės tradicijos reikalavimą.
Vėliavosios metai ir mirtis
Paskutinis Londone gyvenimo Jonas Singletonas Koplis pasakojimas buvo grįžtęs į prarastą profesionalumo pagrįstą pagrindo praradimą, kurį jis anksčiau taip sėkmingai išnaudojo. Jo vėliavasios metų pasiekimai buvo mažiau stabili ir sėkmingi nei pirmojo garsėjimo laikotarpio šėksmas. Finansinis neapibrėžtumas tapo neatsiejama jo paskutinių metų šešėliu, ir jis mirė su didžiuliomis skolos priekabu. Šis ekonominis sunkumas kuria aštrų kontrastą su tuo aukštu socialiniu statusu, kurį jo kolonijiniai portretai kadaise padėjo apibrėžti Naujosios Anglijos elitei.
Jis mirė Londone 1815 metais. Jo మిgtiniai buvo laidoti Kroidono katedroje (Croydon Minster), Surrejus karalystėje. Nors jo karjera baigėsi po didelio finansinio sunkumo, jo techninis tikslumas ir meistriškumas išlieka neabejami kertinis taškas studijuojant XVIII amžiaus portretinę dailę ir istorines kompozicijas.
Muziejus
Parodoma Brooklyn, Jungtinės Amerikos Valstijos
Vizijos Palikimas: Brooklyn Muziejaus Apžvalga
Niujorko kultūrinis audinys yra austas artistinės ambicijų siūlais, tačiau nedaugelis institucijų gali pasigirti tokia išskirtine charakteristika ir plataus mastelio vizija kaip Brooklyn Muziejus. Didžiingai stovintis netoli Prospect Parko, šis Beaux-Arts meno perlas nėra tik gražių objektų saugykla; tai dinamiška erdvė, kurioje kvėpuoja istorija, rezonuoja šiuolaikiniai balsai ir nuolat ribojamos artistinės sienos. Įkurtas 1823 metais kaip Brooklyn Apprentices’ Library – liudijimas ankstyvajam tikėjimui prieinamu išsilavinimu per meną – muziejus per beveik du šimtmečius evoliucionavo į antrą pagal dydį meno muziejų Niujorke, kuriame puikuojasi daugiau nei pusės milijono kūrinių kolekcija. Patys dabartinio pastato akmenys, atidaryti 1897 metais ir suprojektuoti gerbiamo McKim, Mead & White biuro, atrodo šnabždantys apie artistinę evoliuciją ir pilietinį pasididžiavimą. Įėjus į jo didingas sales – tarsi žengiant į pasaulį, kuriame susilieja tūkstančiai metų, nuo senovės Egipto paslaptingumo iki modernių meistrų provokatyvių dialogų. Muziejaus stiprybė slypi nepaprastai įvairiuose rinkiniuose, siūlančiuose neprilygstamą kelionę per žmonijos kūrybiškumą laiko ir kultūrų erdvėje.
Antikos Ašis ir Amerikiečių Novatorystė
Tiems, kurie traukia praeities paslaptys, Egipto senovės artefaktų kolekcija siūlo žavingą portalą į daugiau nei 3000 metų civilizaciją. Sarkofagai stovi kaip tylūs liudytojai iškilmingoms laidotuvių ceremonijoms, monumentalios skulptūros primena faraonų galią, o subtiliai papuošti juvelyriniai dirbiniai atskleidžia sudėtingus tikėjimus apie gyvenimą, mirtį ir kosmosą. Tačiau Brooklyn Muziejaus pasakojimas nesibaigia antika. Pagrindinis jo tapatybės akmuo – gilus įsipareigojimas amerikiečių menui, demonstruojantis svarbius judėjimus nuo kolonijinio laikotarpio iki XX amžiaus. Čia susiduriame su ikoniškais Edward Hopper darbais, užfiksuojančiais šiuolaikinio gyvenimo ramybę drobėse, pavyzdžiui, Nighthawks, kartu su Winslow Homer spalvingais peizažais ir Mark Rothko bei Georgia O'Keeffe abstrakčiomis interpretacijomis. Apsvarstykite Thomas Eakins galingą artistinės kūrybos vaizdą, William Rush Carving His Allegorical Figure of the Schuylkill River, dramatišką aliejų tapybos darbą, demonstruojantį realizmą ir simbolizmą. Ar Frederick Childe Hassam ramų akvarelę, Sunday Morning, Appledore, užfiksuojančią pakrantės grožį impresionistiniu stiliumi. Muziejus ne tik eksponuoja šiuos šedevrus; jis juos kontekstualizuoja, atskleidžiant jų vietą platesnėse kultūrinėse srovėse ir artistiniuose dialoguose. Darbai, tokie kaip Asher Brown Durand’s The First Harvest in the Wilderness, kalba apie augantį nacionalinį identitetą per peizažinę tapybą, o John Sloan’s The Haymarket suteikia žvilgsnį į miesto gyvenimą Aškanų mokyklos laikais.
Šiuolaikinių Balsų Čempionas
Be savo istoriškai vertingų lobynų, Brooklyn Muziejus nuolat demonstravo pažangų požiūrį, apimdama šiuolaikinį meną, atspindintį mūsų laikų sudėtingumą. Muziejus aktyviai ieško darbų, kurie kvestionuoja konvencijas, provokuoja mintis ir įsijungia į aktualius socialinius klausimus. Šis įsipareigojimas ypač ryškus jo reikšmingoje kolekcijoje, skirtoje feministei menininkei Judy Chicago, visų pirma apimančio jos novatorišką instaliaciją The Dinner Party. Monumentalus darbas, švenčiantis moterų pasiekimus per istoriją, The Dinner Party įkūnija Brooklyn Muziejaus dedikaciją stiprinti marginalizuotus balsus ir skatinti įtraukesnį meno pasaulį. Muziejaus šiuolaikiniai rinkiniai nėra tik apie dabartinių tendencijų demonstravimą; jie skirti inicijuoti pokalbius, sukelti diskusijas ir stumti artistinės ekspresijos ribas. Gaines Ruger Donoho’s La Marcellerie, su savo en plein air stiliumi, pavyzdžiuoja impresionistinis žavesys, randamas jų kolekcijoje, o John Henry Twachtman's Reflections siūlo ramią amerikiečių impresionistinį peizažą apmąstyti.
Unikalus Kultūros Centras
Tai, kas tikrai išskiria Brooklyn Muziejų, yra jo gilus ryšys su bendruomene, kuriai jis tarnauja. Tai nėra atsiskyrusi institucija, o dinamiškas kultūros centras, aktyviai dalyvaujantis edukacinėse programose, informavimo iniciatyvose ir renginiuose, skirtuose įkvėpti ir susieti vietinius gyventojus. Šis įsipareigojimas apima daugiau nei tradicinius muziejaus pasiūlymus; Brooklyn Muziejus organizuoja kino seansus, pasirodymus, dirbtuves ir paskaitas, paversdamas save dinamiška mokymosi ir kūrybinio mainų erdve. Beaux-Arts architektūra suteikia įkvepiantį foną šiai veiklai, o erdvios galerijos siūlo didybę ir intymumą. Muziejaus istorinę reikšmę – kaip vienos seniausių ir labiausiai gerbiamų kultūros institucijų Niujorke – negalima paneigti, tačiau šis nuolatinis įsipareigojimas inovacijoms ir bendruomenės dalyvavimui užtikrina jo tęsiamą aktualumą XXI amžiuje. Apsilankymas Brooklyn Muziejuje nėra tik susitikimas su menu; tai pasinėrimas į gyvą, kvėpuojančią žmonijos kūrybiškumo ir kultūros paveldo liudijimą. Tai vieta, kur praeitis formuoja dabartį, o meno ateitis aktyviai kuriama.
Tiems, kurie planuoja apsilankymą:
Brooklyn Muziejus siūlo ekskursijas su gidu, garso gidą ir interaktyvias ekspozicijas, kad pagerintų jūsų patirtį. Patikrinkite jų svetainę dėl dabartinių parodų ir renginių.
Kolekcionieriams ir dizaineriams:
Muziejaus įvairūs rinkiniai suteikia begalinės inspiracijos interjero dizaino projektams ir meno įsigijimams. Naršykite internetinėje kolekcijos duomenų bazėje, kad rastumėte aukštos raiškos vaizdus ir išsamią informaciją.
Meno entuziastams:
Gilinkitės į meno kūrinių istorijas per paskaitas, dirbtuves ir muziejaus publikacijas.
