Studijų lapas

Leonardo Da Vinci gyvenimas

Leonardo Da Vinci gimė 1452 m. balandžio 15 d. netoli Toskanijos kalvotų miestelių Vinci. Jis buvo sėkmingo notaro Piero Fruosino di Antonio da Vinci ir žemesnio socialinio luomo moters, Caterina Cambi, nelegalus sūnus. Tokia pradžia, įvykusi užsaliu, reiškia, kad jo ankstyvoji vaikystė buvo lemia specifinės Toskanijos kaimo visuomenės struktūros. Jis augo Vinci kaimelyje arba jo aplinkose – tai vieta, pasižyminti kalnais ir ramiomis, skaidriomis krautinio peizažais.

Jo gyvenimo kelias vedė per pagrindinius Aukštojo Renesanso centrus. Didelį laiką jis praleido Florencijoje, kur pradėjo savo karjerą, o vėliau persikėlė į Milaną. Darbas veda jį į Romą, o galiausiai – į Prancūziją, kur praleido savo paskutiniuosius metus. Jis buvo žmogus su daugybe interesų, veikęs kaip tapys, piešininku, inžinieriumi, moksluotoju, teorinku, skulptoriumi ir architektu. Jo dienorašiai atskleidžia mintį, kuri niekada nesustojo stebėti pasaulio mechanikos – nuo vandens srolojimo būdų iki žmogaus kauno struktūros.

Pradžios ir meninė mokslas

Jo karjeros aušros užžydiravo Florencijoje. Būtent čia jis gavo savo pirminį išsilavinimą, visapusiškai pasinerdamas į miesto atmosferą, kurioje vyravo disegno tikslumas. Šis metodas akcentavo tikslaus piešimo svarbą ir gilią anatomijos pažinimą, sukuriant tvirtą pagrindą viskam, ką jis vėliau bandys įtvirtinti savo kūryboje. Tačiau jo mokymasis neapsiribojo vien tik tapybiniais brushio judesiais; jis mokėsi skulptūros mechanikos ir įgavo gilią supratimą apie įvairių medžiagų fizines savybes.

Adebroliui pasiekus ketvirtąsias metų, jis įstojo į Andrea del Verrocchio dirbtuvę. Šie formavimo metai praėjo tiesioginio meistro vadovavimo šešalyje, kuris išmokė jį stebėti pasaulį itin griežtu ir analitišku žingsniu. Šioje studijoje ribos tarp skirtingų amatų buvo labai subtilios. Jis mokėsi valdyti tiek tapybinės, tiek skulptūrinės įrankių rinkinį, išvystėdamas suvokimą, kuris sujungė raumenų judesį su šviesos žaidimu ant paviršiaus. Ši mokymų mokykla suteikė discipliną, reikąją, kad nuo paprastų eskizų jis galėtų žengti į sudėtingas, daugiasluoksniuias kompozicijas.

• Kristaus krikto krikšto scena

Veiklos periodai Italijoje ir Prancūzijoje

Jo kelionės per Italijos pusias didelį laiką apėmė keletą pagrindinių miestų, kurie tapo jo kūrybos ir gyvenimo sankraipos. Leonardo Da Vinci buvo aktyviai veiklus Florencijoje nuo 1472 iki maždaug 1482 metų, o vėliau, tarp 1500 ir 1508 metų, vėl grįžo į šį meninės plėtros uostą. Didniąja savo gyvenimo dalį jis pasidavė Milane, tarnaujau Ludovico Sforza maždaug nuo 1482 iki 1499 metų, o vėl grįžo ten tarp 1508 ir 1513 metų. Šie metai buvo skirta ne tik meninei kūrybai, bet ir skvarbiems politiniams žaidimams bei nuolatos besikeičantiems Italijos karališkų dvarų intrigoms, kuriems jis stebėjo ir įtakiavo savo įvialaipsčių talentu.

Po Milano laikotarpio jo kelias vedė jį į Romą, kur jis dirbo nuo 1513 iki 1516 metų. Tačiau gyvenimo posmėdis jį visiškai išvedė iš Italijos žemės. Gavęs karaliaus Prancūzijosకి Francisko I kvietimą, jis išvyravo į Prancūziją. Būdami ten, jis praleido paskutiniuosius tris gyvenimo metus, kartu gyvendamas ir kūrybingai dirbdamas, kol 1519 metais jo kelionė baigėsi.

Rėmėjai ir didieji užsakimai

Milane Leonardo Da Vinci praleido daugybę metų tarnaujodamas Ludovico Sforzui. Šis kūrybinės veiklos laikotarpis pasižymėjo glaudžiu bendradarbiavimu su kunigaikščiu, kuris suteikė reikalingą erdvę ir resursus ambingaliems projektams. Vienas iš svarbiausių jo užduočių susijo su Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo kambario dekoravimu. Sforza užsakė nubastyti mausoleumo sieną, šis ambicingas darbas galiausiai tapo Paskutinės vakarienės kūrinio gimimo šaltiniu. Ši freska buvo skirta transformuoti valgomojo halę, įamžindama toties įtampą ir gilią žmogaus emocijų reakciją tam tikrąjį, kruopciai užfiksuotą momentą.

Jo darbas Milane neapsiribojo tik viena siena. Leonardo Da Vinci buvimo mieste žymėjo nuolatinis dialogas su karališkąoju court'u, kurio meninės užsakos dažnai susitiekdavo su jo moksliniais ir inžineriniais tyrimais. Projektų mastas atitiko rėmėjų ambicijas, svybuodamas tarp sakralių religinių temų ir Sforzų dvaro praktinių poreikių. Milano laikotarpis buvo ilgas eksperimentų etapas, kuriame rėmėjo reikalavimai dažnai diktavo fizines meno kūrinio erdves ir ribas.

• Paskutinė vakarienė

Šedevrai ir pagrindiniai kūriniai

Mona Lisa išlieka žymiausia egzistuojančiu paveikslu pasaulyje. Ji saugoma Paryžiuje, Louvre muziekopoje, pasidavusi žvalgą, kuris šimtus metų nedžiugina ir pritraukia stebėtojus. Netoliese, kaip kultūrinis simbolis, įtvirtino Vitruvius žmogus, tiksliai žymintis žmogaus kūno proporcijas. Krakovoje Czartoryski muziejuje saugoma Lady with an Ermine – tai darbas, spinduliuojantis ramią, nuolydžią eleganciją. O jo 1475 metų kūrinys, Kristaus krikštijimas, vaizduoja miglotą krantą, kur šviesa ir šešėliai pradeda susijungti į neatsiejamą visatę.

Paskutinė vakarienė yra žymiausias visų laikų religinis paveikslas, gausiai reprodukuojamas visame pasaulyje. Šis freska puoselėjama Milane, Santa Maria delle Grazie vienuolijos valgomojo sienoje. MURALAS vaizduoja dramatišką momentą, kai Jėzus paskelbia apie išdavimą, o meistriškai išnaudota perspektyva traukia žiūrovą tiesiai į patalpos vidų. 2017 metais Salvator Mundi aukcione buvo parduotas už neįtikėstiną 450,3 milijoną JAV dolerių – suma, atspindinti milžinišką susidomėjimą išlikusiais jo płėsliais.

• The Adoration of the Magi
• Saint Jerome in the Wilderness
• Madonna of the Rocks
• The Virgin and Child with Saint Anne
• Saint John the Baptist

Technika ir meninė stilius

Leonardo Da Vinci rankos judesiai svyravo tarp mokslininko tikslumo ir dailininko jautrumo. Jis ne tik stebėjo pasaulį, bet siekė suprasti jo mechaniką, dažnai per itin kruopštų žmogaus kūno anatomijos studijas. Šios anatominės tyrimų aistra leido jam piešti raumenis ir kaulus tokia tiksluma, kuri iš esmės pakeitė žmogaus formos iliustravimo būdą. Jo kūryba atskleidžia nuolatinį dialogą tarp mokslinio ieškiojimo ir estetinio pasirinkimo, kuriame šviesos padis paviršiui yra nagrinėjama su tokia pausia rimtume, kaip ir tai, kaip raumenis traukia odą.

Jis sukūrė unikalią metodiką, žinomą kaip sfumato, naudodamas subtilius tonų nuolydžius, kad ištektų savo kūrinių subiectų kontūrai. Ši technika leido spalvoms ir tonams susijungti vienas su kitu, kurdama minkštą, „dūminį“ perėjimą, kuris pašalintino griežtą kontūrų nežymenybę. Šį metodą jis papildė chiaroscuro technika, skirta meistriškai valdyti šviesos ir šešėlio žaidimą. Jo naudojamos medžiagos svyravo nuo temperos ant gipso ir degimo almės iki aliejinių dažų. Siekdamas daugiau lankstumo, Milane jis eksperimentavo su aliejiniu dažai sumaišytu su mastiksu, siekdamas sukurti muralą; nors tai leido dirbti sluoksniuotoi, laikui bėgant tai tapo sunkiu iššūkiu sienai išlaikyti šį kūrinį.

• The Last Supper (apie 1495–1498)
• Mona Lisa (apie 1503–1506 ir vėliau)
• The Virgin and Child with Saint Anne and the Young St John

Palikimas ir amžinai trunkančios įtakos galia

Leonardo Da Vinci dažnai vadinama Aukštojo Renesanso įkūrytoju. Jo kūrybos darbai prisidūrė Europos meno vystymui tokiomis mastais, kuriuos gali surivaliauti tik Michelangelo. Jis buvo žmogus, įkūnijęs Renesanso humanistų idealą – figūra, kurio nekylos smalsumas ir intelektas siekė dekodavę pačios egzistencijos mechanizmus. Šis troškulys suprasti pasaulį per stebėjimą ir išradimą reiškia, kad jo įtampa persiekia daug daugiau nei tik paveikso paveikslą. Jo genijus ir toliau įkvepia tiek menininkus, tiek mokslininkus, kurie studijuoja jo gamtos ir žmogaus formos tyrimus.

Tai, kaip jis eidavo per kūrybos procesą – traktuodamas kiekvieną brushio brushio traukimą kaip mokslinio tyrimo tęsinį – paliko neištrinamas pėdsaką tam, kaip mes suvokime ryšį tarp akies ir minties. Jo rankraščiai, pilni skraudžių skrydžių mašinų ir botanikinių studijų, atskleidžia protą, kuris buvo šimtus metų priekyje savo laiko. Jis ne tik tapė; jis tyrė. Šis gebėjimas pamatyti visatą vandens lazdos viduje ar kosmosą viename žvilgslyje išlieka esminine jo istorinės veiklos dalimi.

• Mona Lisa
• Paskutinė vakarienė
• Vitruvius žmogus
• Salvator Mundi

Kur galima pamatyti jo šedevrus šiandien

Norint asmeniškai pajusti jo kūrybos dvasią, kelyas leidžia per kelias svarbias Europos metropolies. Paryžiuje, Musée du Louvre muziejaus erdvėse gyvena legendinė Mona Lisa. Šis paveikslas tapo neatsiejamiama muziejaus krajobrazo dalimi, nuolatos pritraukiančia tūkstančius žiūrovų savo paslaptingu žvilgsniu. Milanui gyventiesi svarbu žinoti, kad Paskutinė vakarienė yra saugoma Santa Maria delle Grazie vienuolijos valgomojo kambaryje. Ji išliko būtent toje paties erdvėje, kur sienos vis dar saugo jo eksperimentinės dažų ir mastiko pėdsakus.

Florencijos Uffizi galerijoje saugoma Pradžia. Čia šviesa subtiliai išryškina tas spalvų perėjusimus, kuriuos jis sukūrė savo meistriškumo lavinimo metu. Krakovoje Czartoryski muziejuje žiūrovus laukia Lady with an Ermine. Jei pasiektumėte Vašingtoną, Nacionalinė meno galerija pristatys jums Ginevros de Benci portretą. Šios vietos suteikia galimybę pajusti jo kūrybos fizinę realybę, kurią taip sunku išgyventi tik skaitant knygas.

• The Virgin and Child with Saint Anne and Saint John the Baptist - National Gallery, Londonas
• Salvator Mundi - priskiriamas visiškai arba dalinai
• Vitruvian Man - datuojama