Le Discret

Kardinalo patylio juokumas: Joseph Ducreux gyvenimas ir menas

Joseph Ducreux, vardas, galbūt neįprastas daugeliui, išskaitant meno istorijos apilaukę, užima fascinuojančią nišą XVIII amžiaus pabaigo prancūzių mokslo pasaulyje. Gimęs Nansy 1735 m., jo kelionė nuo savo pačiojo dailėjos vadovės iki *premier peintre de la reine* – Karalienės Marijantono Antoinette pirmasis dailininkas – yra paties talanto ir tinkamo laiko sąjungos įrodymas. Būdamas Charles Ducreux sūnu, kuris tarnavo StanislaVą Leszczyński, išvykęji Lietuvos karaliaus, Josepho pradinė meno edukacija buvo įsivaikinta kurinalio portreto tradicijomis. Tačiau tik jo kelionė į Paris apie 1760 m. išties užždegė jo kūrybinę pažangą. Čia jis pasiekė Maurice Quentin de La Tour vadovavimą, kuris buvo pastelės meistras ir garsėjo dėl savo jautrių aprašymų aristokratiškam gyvenimui. Šis mentorystė padarėjąjį įtaką, įdiegęs Ducreux įdelgnesnę ranką ir išskirtinį pastelės technikų meistriškumą – įgūdžius, kurie iš pradžių apibrėžė jo meninį stilių. Jis taip pat pasinaudojo Jean-Baptiste Greuze įtakomis, kurios padėjo pamoninti Ducreux olejuojimo gebėjimą.

Karališkas pobožnamis ir meninis pokyčiai

Ducreux auga Prancūzių dvorkiuje buvo išskirtinai greitas. Pivotalis momentas pasirodė 1769 m., kai jis gavo užimtumą apdoroti portretą Archherojnieje Marijantono Antoinette prieš jos vedimą į Louis XVI. Pastabiusiais būdu, jis šį prestižinį užimtumą iškėrė didesniems patirtimi dailininkams, pagrindinė dėl savo noro pasiūrinti prieinamesnę kainą. Šis pradinė sėkmė atvėrė duris, ir greitai Ducreux buvo vienas *premier peintre de la reine*, neįtikėjamas pasiekimas, pamatindamas, kad jis dar nebuvo narys labai ekskluzyvios Karališkos dailės ir skulptūros akademijos. Šis įteisumas sukėlė pagrižimus Akademijoje, tradiciškai tokias pozicijas išlaikydami savo narims, tačiau karališkasis pobožnamis paritė galingą jėgį. Jis tęsė naviguoti šiuo sudėtingu santykiu su akademija, kurdamas portretus, kurie patiko tiek dvorkio lūkesčius, tiek jo pačiam augančią meninę viziją. Per praleidžius Prancūzijos revoliucijos metus Ducreux net keliavo į Londoną, kur padarė tai, kas tapo žinomasja King Louis XVI paskutinis portretas prieš jo tragisį ekzekuciją – giliai sunkūs pabaigos laikų įrašas.

Daugiau nei išvaizdavimas: fiziognomija ir savivyražymas

Nors jis buvo įgaliotas tradiciniame portretoje, Joseph Ducreux labiausiai yra švariai gaudomas dėl savo nekonvencionalių autoraportų. Šie kūriniai, pagaminti daugiausia 1780-1790 m., atstovauja radikalį nutojimą nuo laikrodutės formalios konvencijos. Vietoje to, kad pristatytų save su garbingiu tvirtumu, Ducreux drėmė išvaizduoti save akimantam emocijų momentuose – plačiai papildęs, išsiskelėjęs juokiuose ar daroma keliautinio komiško veidoiško. Šis fascinavimas užfiksuoti kefčioji iškilė jo susidomybime fiziognomija, dabar nepatikrina įsitikinimas, kad veido bruožai atskleidžia charakterį ir vidinį būdą. Jis buvo ne tik domėtingas *išvaizdavių* aprašymu; jis norėjo išvaizduoti asmenybę, nuojžį ir net žaidmingą savivyražymo jausmą. Šie autoraportai iššūkių pateikiamą paties portreto sąvatį, įdiegiant juoką, spontanumu ir nepasiekiamas individualumo lygį į šį žanrą. Kai kurie akademikai pabrėžia panašumą tarp Ducreux ekspresyvių portretų ir *tronie* – charakterių studijų – kurias mėgė holandijos orenkos dailininkai, sugeričiant platesnę europinę tradiciją, apžvelgiančią žmogaus psichologiją per meninį atvaizdavimą.

Išmanus palikimas: nuo salono iki interneto memės

Po Prancūzijos revoliucijos Ducreux tęsė savo karjerą su Jacques-Louis David palaikymu, o jo namestis tapo susibūrimo vieta menininkams ir muzikantams. Jis patiko kūrėjų šeimai; jo sūnus Jules buvo dailininkas ir pėstininkas, kuris tragiškai mirė kamoje, o jo dukros Rose-Adélaïde ir Antoinette-Clémence taip pat apėjęs meninės karjeros. Ducreux mirė 1802 m., palikdami kūrinio grandinę, kuri, nors ir buvo įvertinama kolekcionių laikrodžiais per ilgą laiką, patirtų ne{$ne{$nėra}}$}tiksliai atgimimą XXI amžinyje. Jo autoraportas *Portrait de l'artiste sous les traits d’un moqueur* (Autoraportas kaip juokūnas) tapo viralinio interneto memės, dažnai sujungiamas su ilgesniu ir arhaišku kalba, kad sukurtų juokingus pavadinimus. Šis neįtikėjamas fenomenas pristatė Ducreux darbą naujai publikai, įrodydamas jo žaidmingo дуhačiojo ir ekspresyvumo meninės sėkmę.

Pagrindiniai kūriniai ir istorinė reikšmė

Ducreux kūrinio grandinė apima įvairius portretus, tačiau kai kurie išsiskiria kaip ypač svarbūs. Jo Marijantono Antoinette portretas (1769), užkirstas prieš jos vedimą, išlieka pagrindiniu pavyzdžiu jo vėliau sėkmės ir karališko pobožnamio. Autoraportas, papildęs (apskirtinai 1783 m.), dabar saugomas privatioje kolekcijoje, įrodė jo nekonvencionalų požiūrį į savivyražymą. Tačiau tai yra Autoraportas kaip juokūnas (apskirtinai 1793 m.), saugomas Louvre muzeyje, kuris užkaptų modernią imagininę ir cementavo Ducreux vietą populiarioje kultūroje. Kiti žymūs kūriniai apima Le Discret (apskirtinai 1790 m.), rodomas jo gebėjimą įsivaizduoti asmenybę per subtilių išreikštimą, ir jo portretas Pierre Choderlos de Laclos, *Les Liaisons dangereuses* autorius. Joseph Ducreux darbas atstovauja kritinį pokyčioje portreto istorijoje, nutolėjančis nuo griežtos formalumo linkses didesnio išreikštumo ir individualumo. Jo autoraportai nėra tik meniniai pratimai; jie yra modernių savivyražymo konceptų prekursoriai ir patiesmenys apie meną galios, kad iššūkių konvencijas ir atskleisti žmogaus дуhačiojo sudėtingumą.