untitled (7103)

Henri Matisse ankstyvoji gyvenimo karta

Henri Matisse gimė 1869 m. gruodžio 31 d. nėtuvės namelyje rue du Chêne Arnaud gatvėje. Šis nedidelius namas Le Cateau-Cambrésis, Prancūzijoje, tapo startiniu tašku gyvenimui, kuris vėliau pasisveikins su ramiąčiu Nord departamento ramybe. Jis buvo turtingo grūdų prekybininko vyriausiasis sūnus, gimęs šeimoje, kurio pagrindinė veikla buvo nuolatinis ir praktiškas žemės ūkio verslas. Prarandamos vaikystės metos praleidamos Bohain-en-Vermandois, Picardie, Prancūzijoje – vietoje, kur gyvenimo ritmus diktavo metų mevaisės ir šeimos verslo poreikiai.

Jo auginimo aplinka buvo toli eiti nuo meninės studijos. Būdamas Picardie regione, jis buvo apsuvestas praktiškų verslininko šeimos buities niuromis. Pirmejos metais nebuvo jokių ženklų būstelių ar pigmentų meilės. Vietoj to, jo egzistenciją formavo šeimos lūkesčiai bei nuolatinis, neskubantis grūdų prekybininko sūnaus gyvenimas šiaurės Prancūzijos miestelyje.

Pradinio išsilavinimo ir teisės studijų metai

Baigęs vidurinę mokyklą, Matisse persikeldė į Paryžių studijuoti teisę. 1887 metais jis čia sk𝘃ė laiką, besidomėdamas griežtomis teisinės teorijos struktūromis. Šis laikotarpis buvo žyminamas ramiu, disciplinuotu darbu, kurio reikalauja miesto studentas. Jis nedarbiavo iškart r𝗲ndždamas savo kelią į menės studiją, o vietoj to žengė profesinio mokymosi kelią, kuris atrodė tolpai nepasiekiamas drobės ir spalvų pasauliui.

Galiausiai gyvenimas grąžino jį į Le Cateau-Cambrésis. Ten jis dirbo teismo administratoriumi, pridedamas administracinę vietos teisinės sistemos atsakomybę. Taip pat jis dirbo notarų sekretoriu – tai buvo darbas, reikalaujantis itin didelio tikslumo ir tvirtos rankos. Šie metai prablijavo tarp dokumentų ir oficialių pareigų, kur yra toli nuo spalvų, kurias jis vėliau pasitiekos kaip savo pagrindinę kalbą. Jis buvo teisės žmogus, kol ne taps tapybos meistru.

Meno mokslas ir ankstyvieji įkvėpimai

Perėjimas iš teisės studijų į menininkui studiją reikalavo tvirtos klasikinės Paryžiaus tradicijų pamatų. Norėdamas pradėti šį meninio kelio procesą, jis įstojo į William-Adolphe Bouguereau mokomą Académie Julian. Vėliau jo kelias vedė į École Nationale des Beaux-Arts. Šiais metais jis dalyvavo William-Adolphe Bouguereau ir Gustave Moreau mokomose klasėse. Šie mokytojai suteikė tą techninę bazę, kuri vėliau tapo pamatu jo drąsiam žingsniui aplenjamant tradiciją. Jis skliaudė laiką mokdamasis šių instruktorių metodų, įsisavinindamas piešimo discipliną ir formos struktūrą.

Jo akis buvo traukiama ramybės ir tylos, kurią siūlė ankstyviųjų meistrų kūriniai. Jis ilgai studijavo Jean-Baptiste-Siméon Chardin, Nicolas Poussin ir Antoine Watteau darbus. Šie menininkai siūlė kitokį žvelgimo į światą – tokį, kuris orientuojasi į daiktų išdėstymą bei kompozicijos svorį. Jis studijavo, kaip jie manipuliuoja šviesa ir kaip subtalios yra jų paveikslų tekstūros. Šis laikotarpis buvo mažiau apie staigų spalvųiškumo sprogimą, o daugiau apie pagrindinės, gerai iškonstruotos vaizdo logikos suvokimą. Per šias stebėjimus jis formavo savo unikalią linijos ir formos kalbą.

Spalvos ir fovizmo atradimas

Slėptinė kreiptinėsi į drobę tada, kai gyvenimą užėmė ramybė. 1889 m. apendicitas privertė Henri Matisse laikytis ilgalaikės reabilitacijos, ir būtent šio izoliuoto, tylaus laiko per lūžį įsivėlė tapybos menas. Tai, kas prasidėjo paprasta motinos atsiųsta artumo reikmenimis, vėliau przekūrė visą jo suvokimą, pakeisdamas ankstesnį susidomėjimą teisės mokslais. Nuo tylaus sveikatos atsigavimo jis žvelgė į naują vizualinę kalbą – tokį meninę ekspediciją, kuri vėliau išėjo už tradicinių metodų, kuriuos jis studijavo Paryžiuje.

Pažanga spalvų paletetoje įvyko 1896 m., Belle Île salos lankymosi metu. Ten jis susitiko su australu dailininkas John Russell, kuris atvėrė jam Impresionizmo šviesos pasaulį ir pažintė su ekspresyviu, ryškliu spalvų naudojimu, kurį galima rastoti Vincent van Gogh darbuose. Šie susitikimai atlaisvino poreikį nuobodiam, žemės tonų realizmui. Henri Matisse pradėjo naudoti spalvą kaip tiesioginį išraiškos įrankį, rinkdamasis atspalvius, kurie atitiktų vidinę emociją, o ne objekto faktinę išvaizdą. Praėjus iki 1905 metų, šis požiūris susidiegė į fovizmo judelį. Jis kartu su kitais menininkais kūrė intensyvias, nerealistiškas spalvas, kurios sukėmė šoką tiems, įprastai žiūrėsiems į stabis, pasižymintį labiau nuosaikiu ir akademiniu griežtumu.

• Woman with a Hat (1905)
• The Joy of Life (1906)

Stilius ir meninės technikos

Henri Matisse kūrybos procesas buvo nuolatinio formų ir medžiagų ieškojimo kelias. Jo rankos meistriškai judėjo tarp daugybės skirtingų menės, nes jis ne tik tapavo, bet ir dirbo kaip piešininkas, litografas bei skulptorius, dažnai formuodamas glinę masę, kuri vėliau buvo liejyta bronze. Ankstyvoji kūrybos etapa buvo lydima eksperimentų su divizionizmu – technika, kurią jis įsivėmė perskaitydamęs Paul Signac esąsį. Šis požiūris leidė jam kurti spalvų harmoniją ne per sklandų jų išmatavimą, o per distinctius, atskirus dažų sluoksnius, kurie kartu sudarė gyvybingą vaizdinį.

Keičiantis meninė praktika nešė su sobą ir naujus įrankius. Dirbdamas su etsio, jis taikė chine-collé techniką, skirtą medžiagų sluoksniuojimui, o vėliau, kuriant popieriaus koliažus, pasinaudavo pochoir šablonų metodu, siekdamas pasiekti specifinius, subtilius vaizdinę efektus. Šie kūrybiniai pasirinkimai atskleidžia nuolatinį transformacijos procesą: nuo griežtos ir tikslaus litografijos precision iki fizinio, almost primityvaus formų kirpimo ir jų erdvėje sukomponavimo akto.

• Goldfish (1911)
• Luxe, Calme, et Volupté (1904)
• The Dance (1910)
• Blue Nude III (1952)

Vėlyviausios metų kūryba ir popieriaus koliažai

1941 metais diagnozė abdominalinis rakunė lėmė drastišką kūrybinio darbo pobūdį, pakeisdamas fizinius kūrybos reikalavimus. Po dvejų sunkių operacijų, atliktų 1941 ir 1942 metais, Henri Matisse nesugebėjo lengvai stovėti prie easelio ir tęsti savo įprasto tapybos proceso. Tačiau ši fizinė apribacija tapo naujo kūrybos atvangos pradaime. Jis atrado neįtikėtiną būdą – naudoti kirpčius ir spalvotą popierių. Šis metodas, tapęs popieriaus koliažų technika, leido jam manipuliuoti formomis ir spalvomis sėdint, transformuojant kūrybos procesą į naują, beveik skulptūrišką patirtį. Jis tapydavo didelius popieriaus lapus, o vėliau kirpčiau juos į organiškas, gyvyletiškas formas – lapus ar figūras – taip kurdamas visiškai naujas, dinamiškas kompozicijas.

Šie darbai dažnai atgriežtai prisimenavo temas ir motyvus iš jo ankstyvosios tapybos, tačiau jie buvo pateikiami su kitokiu, itin subtiliu struktūrinės aiškumo jausmu. 1947 metais jis išleido knygą pavadinimu Jazz, kurioje pristomami šie ryškūs, spalvingi popieriaus koliažai. Šis kūrybos procesas tapo būdu tęsti formos ir spalvos tyrimus net tada, kai jo fizinės jėgos buvo ribojamos. Henri Matisse susikoncentravo į subtilų ryšį tarp pačių formų ir aplinkos erdvės, suras ніж būdą išreikšti judesį per paprastą, tačiau itin ekspresyvią kirpimo ir išdėstymo aktą.

• Jazz (1947)
• Blue Nude III (1952)

Kur galima pamatyti jo šedevrus šiandien

Languždama per Ermitažo muziejaus salas Sankt Peterburgas, galima aptikti jo kūrinių, saugomų šio muziejaus kolekcijoje. Tarp jų yra grandinis 1909 metų darbas „Šokis“, užsisakytas vieno rusų kolekcionieriaus. O Paryžiuje, Musée d’Orsay muziejuje, galima artimai stebėti, kaip Henri Matisse per pirmąsias Paryžiaus metus meistriškai valdė spalvą ir formą.

Niujorke, Moderniojo meno muziejuje (MoMA) saugoma keletas jo kūrinių. Šie darbai leidžia pajusti, kaip jo stilius evoliucionavo per dešimtmečius. Panašiai ir Londone, Nacionalinėje galerijoje, pristatomi jo paveikslai, suteikdami kitokią perspektyvą jo kūrybiniam keliui. Šių institucijų kolekcijose galima tyliai stebėti, kaip jis naudojo pigmentą, kad apibrėžtų erdvę ir suteiktų jai gyvybės.

• „Šokis“ (1909)
• „Žuikytė“ (1911)
• „Luksas, ramybė ir malonumas“ (1904)