Halt for prisoners Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

1834 m. gegužės 15 d. Kazanos gubernijoje gimęs Valerijus Jacobi įvykio įvykių sūkurį, kurio ribos imperijoje nuolat keitėsi, įstūpė į pasaulį, kupinantį neapibrėžtumo. Jis buvo Pavelio Jacobi, vėliau tapusio išskirtine figūra Rusijos etnografijoje ir revoliuciniuose aplinkiniuose, vyresnis brolis. Nors jo šeimos šaknys buvo glaudžiai susietos su žemės savininkų luomiu, Valerijaus ankstyvoji gyvenimo karta pasižymėjo nuobliaus nuo tradicinių akademinių siekių. Pradėjęs ieškoti žinių Kazanos universitete, jis, tačiau, susidūrė su pareigos kvietimu ir karo nesklandumu, kurie pakeitė jo destinaciją.

Krimo karo išbraukimas negrįžtamai pakeitė jo gyvenimo kryptį. Valerijus Jacobi įstojo į Imperijos Rusijos kariuomenę, tarnaudamas Sibiros savanorių korpuse. Šis karinis tarnybos laikotarpis suteikė aštrų kontrastą tyliai vykdomoms mokslinėms studijoms. 1856 m. kai paliekant tarnybą, jis priimė lemiamą sprendimą – visiškai palikti universiteto studijas. Jis nukreipė savo dėmės į vaizdinį meną, ieškodamas kitokio, labiau disciplinuoto meno būdų.

Jo oficialus mokslas prasidėjo Imperijos meno akademijoje, kur jis studijavo nuo 1856 m. iki 1861 m. būtent šiais formatyviškais metais jis pradėjo tobulinti techninę tikslumą, kuris vėliau tapo jo istorinių kūrinių ženklo ženklu. Laikas akademijoje buvo paliktas ankstyvos pripažinties, įskaitant mažą aukso medalyjį už jo 1860 m. paveikslą „Biedrabo ramybė“. Šis griežto mokymo laikotarpis padėjo pagrindus karjerai, skirtai navigacijai per sudėtingas socialines ir meno hierarchijas Imperijos Rusijos viduryje.

Akademinis karjeros kelias ir mokymas

Valerijus Jacobi oficialus pakalimas rusų meno institucinėje hierarchijoje buvo pažymėtas ankstyvu pripažinimu. Studijų metu Imperijos meno akademijoje jo talentas buvo apdovijotas maža aukso medaliu už 1860 metų tapą „Biedrabo ramybė“. Šis pasiekimas suteikė pagrinds lėktuvai išskirtinei profesinei karjeriai. Iki 1868 metų jis buvo paskirtas Imperijos akademiku – padėtis, kuri tvirtinai įtvirtino jo statusą tarp тог laikotarpio established meno tvarkos.

Jo įtaka pasiegdavo ne tik iš studijos erdvių iki mokymo salų. 1871 metais jis pasiekė profesoriaus rangą – vaidmenį, kuris leido jam formuoti kitą painerių kartą. Didnąją savo profesinio gyvenimo dalį jis atidavė Akademijai, dirbdamas mokytoju nuo 1878 iki 1889 metų. Nors vėlesnaliais metais jis didniąja dalį laiko praleisdamas užsienyje, dešimtmetė mokymo veiklos Sankt Peterburgas išliko pagrindiniu jo karjeros stulpą.

Meninis ir stilius

Valerijus Jacobi santykis su besikeičiančiais rusų meno sūkiais buvo apžvalomas esminiu įtampos jausmu. 1870 metais jis buvo vienas iš „Peredvizžnikų“ meno draugijos įkūrėjų – grupės, siekiantės artimiau pristatyti meną žmonėms ir atpažinti nuo griežtos akademinės tradicijos. Tačiau jo ryšys su šiuo judeliu buvo trumpalaikis. Iki 1872 metų jis buvo pašalintas iš draugijos, o šis žingsmas buvo lemia jo skeptizmas kelionėms į jų pagrindinius idealus. Jis išliko konservatyviu figūra, dažnai atsiribojančiu nuo radikalių pokyčių, vykstančių vėliavosio meno scenoje.

Jo estetinės nuostatos skliaidavo link tradiciniam požiūriui, kas dažnai sukeldavo konfliktų su besivelenančiais jo kolegų pojūčiais. Nors techninis meistriškumas buvo akivaizdus, jo darbai dažnai susidūravo su kritika dėl jų dekoratyvumo. Neigliausių nuomone, jo kompozicijos trūko to gilaus esmės, kurios ieškadavo progresyviausi to laiko realisti.

Jis savo pastangas koncentravo į istorines temas, siekdamas per kaip tapyboją ant drobės atrodyti praangos didybę. Šis meninis pasižymėjo ypatingu dėmesio detalėms ir prabangai, kurią jis stengėsi atkurti per savo darbus:

• Kalinionio poilsis (1861)
• Keikliai Anos Ioanovnose kartu (1872)
• Ledinis rūmai (1878)
• Sankt Peterburgos Imperatorinės meno akademijos įkūrimas (1889)

Žymios istorinės tapyba

Valerijus Jacobi meno šerpus dažnai kreipėsi link didingų Rusijos praėties naratyvų, siekdamas per kaistą ant pluošto atkurti ankstesniųjų epochų atmosferą. 1861 metais jis sukūrė „Laimės laikuiės kalinys“ – kūrinį, gimusį svarbiu jo karjeros formavimo etapu. Laiku sukaučiamas susidomėjimas ceremonijomis ir karališkuoju prabismu tapo vis labiau išskleidžiamas artėjant kūrinio kūrėjo brandai. Tai puikiai atsisraiko 1872 metais tapus „Keiklininkai Anna Ioanovnose“ – paveiksliuke, kurio tema yra imperatorienės Annos Ioanovnos valdovystė. Šie darbai akcentavo specifinę karališkąjo gyvenimo detalę ir vizualią imperatorinės eras prabangą.

Dailininkas taip pat demonstravo meilę architektūrai bei monumentalumui. Jo 1878 metų darbas „Ledinis rūmai“ išlieka svarbiu pavyzdžiu gebėjimo vaizduoti sudėtingas, struktūrizuotas aplinkas. Vėliau savo karjeros kulminacijos metu jis dėmėsio perskvertė į institucijas, kurios formavo jo paties profesinį gyvenimą. 1889 metais jis užbaigė „Sankt Peterburgos Imperatorinės meno akademijos įkūrimą“ – plačią kompoziciją, įtraukusią svarbią institucinę ceremoniją. Per šiuos teminius motyvus Valerijus Jacobi bandė įamžinti pamirštus istorijos detales neišnykančio spalvų ir dažų amžinybėje.

Vėliavosios metų posmosis ir mirtis

Paskutinis Valerijus Jacobi profesinio gyvenimo vadovas prasidėjo dar prieš tai, kai 1893 metais Imperijos meno akademija išgyveno savo reformą. Pradeidęs karjerą ir praleidęs jos didniąją dalį griežtose Sankt Peterburgos institucijų sienose, pensija tapo simboliniu atsisveikinimu nuo oficialių, formalių institucijų, kurios apibrėžė jo jaunystę. Jis ieškojo kitokios aplinkos, praleisdamas daugybę likusių metų užsienyje. Jo kelionės vedė per Algériją ir Prancūziją, nuobliai atvedamos toli nuo griežtų akademinių ratų, kurie kadaise diktavo jo kasdienybę.

Šis klaidžiojimo ir ieškiojimo laikotarpis galiausiai nukreipė jį link Prancūzijos Rivjeros. Valerijus Jacobi mirė Nice 1902 m. gegu monos 13 dieną. Jo మిiešmas buvo laidotas Caukados kapenijose – tai tapo tyli galvoniškas baigtis žmogui, kurio gyvenimas buvo nuolatos kovos ir pusiausvyvos procesas tarp akademinės tradicijos ir dinamiškų rusų meno sūlynių. Jis išlieka ypatingo to laiko figūra – dailininkas, kurio gyvenimo kelias nubrėžė išveikimą nuo Rusijos Imperijos imperatorinės tarnybos iki ramių Viduržemio jūros paklausčių.