An Amazon Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

Džioržas De Čiriko gyvenimas

1888 m. liepos 10 d., Graikijoje, Volose, gimė Giuseppe Maria Alberto Giorgio de Chirico – žmogus, į šį pasaulį įžengė iš migruojančių šaknų ir kultūrų tykulių sukuriamos aplinkybės. Jo tėvas, Evaristo de Chirico, dirbo inžineriu, profesija, kuri dažnai priversdavo šeimą keisti gyvenimo vietą. Motina, Gemma Cervetto, buvo genovė baronienė su smirnų pirminėmis šaknėmis. Šis tapatybių susidvejimas reiškia, kad Džioržas De Čiriko augo kaip Graikijoje gimęs Italijos pilietis – šis išskirtinis statusas lydėjo jį visą gyvenimą, kartu su jo kūrybinia kelione kaip menininko ir rašytojo.

Šeimoms dinamika buvo kupina intelektualinės ir kūrybinės energijos. Jo brolis, Andrea Francesco Alberto, vėliau rado savo kelią literatūros ir muzikos pasaulyje, priimdamas pseudonimą Alberto Savinio. Nors šeimos gyvenimą lemia tėvo profesinės privalomybės, paties Džioržo De Čiriko kelio pamatai buvo klostomi Viduržemio krantu, tarp klasikinės atmosferos, kuri aplinką sukūrė jo gimimo vietoje.

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokslas

1888 metais Graikijoje, Volose, gimė Džioržas De Čiriko, augęs šeimoje, kurios identitetą lemė nuolatinis judėjimas ir įvairios šaknys. Jo tėvas, Evaristo, buvo sicilietiškas inžinierius, o motina, Gemma, – genovė, kilmina iš Smirnos, turėjusi graikų šaknis. Šis tapatybių susidvejimas reiškia, kad jo ankstyvieji metai praeisėjo namuose, kuriuose susitiekdavo skirtingos kultūros. Po tėvo mirties 1905 metais šeima galiausiai persikėlė į Vokmagiją – šis perėjimas vėliau dar labiau paveikė jo požiūrį į pasaulį.

Jo oficialus meninis mokslas prasidėjo gimimo krašte. Pradėjęs apie 1900 ar 1903 metus, jis studijavo piešimą ir tapybą Atenos Politechnikoje. Šie ankstyvieji pamokai suteikė jam tvirtą tradicinių technikų pagrindą, išmokydami disciplinos, reikalingos tiksliajam vaizdavimui. Būtent šiuo laikotarpiu jis pirmą kartą pradėjo išreikšti save per meną, sukūrę paprastą citrinos natūralų vaizdą, kuris pažadėjo jo kūrybinės kelionės pradžią.

Paieška gilesnių žinių galiausiai nukeliajo jį į Muno meno akademiją. Naujoje aplinkoje jis studijavo Gabrielio von Hacklo ir Carla von Marro mokyme. Muno akademinis griežtumas, kartu su intelektualia prieškarinio Europos atmosfera, padėjo pamatus techniniams įgūdžiams, kuriuos jis vėliau panaudos ieškodamas daug sudėtingesnių ir nerimą keliančių temų.

Formatyviniai metai Munoje

1906 m. tėvo mirtis pakeitė šeimos gyvenimo kryptį ir privertė juos persikelti į Vokatiją. Munoje jaunasis menininkas stebėjo, kaip aplinka pradeda formuoti jo vidinę aplinkę, todėl jis įstojo į Menų akademiją. Didelį laiką jis skirė mokantis ir besimaukinant, giliai įsipienindamas sunkios, simbolinės vaizduotės Arnoldo Böcklinio bei Maxo Klingero kūryba. Šie menininkai pasiūlė naują pasaulėžiūros suvokimą – būdą žvelgti į pasaulį per nesąmonės prizmę, žengiant nuo paprastų daiktų vaizduotės link kažko kur kas paslaptingesnio ir gilesnio.

Jo studijos neapsiribojo tik paveikslavimo mokymais. Džioržas De Čiriko skyrė daugybę valandų skaitinėdamas Friedricho Nietzsche'o, Arthurio Schopenhauerio ir Otto Weininger'io darbus. Jų idėjos apie žmogaus troškimių iracionalumą bei subjektyvią realybės prigimtį tapo neatsiejama dalimi jo mokslo, suteikdama filosofinį svorį jo vizualinėms paieškoms. Tai buvo intensyvaus intelektualinio ir kūrybinio kaupimo laikotarpis, kai, dėl šių mąstytojų įtakos, jo galimybės įamžinti pasaulį tapo vis tolesnės ir platesnės.

Vokiškosios mokslų mokymo įtaka skriečia per jo ankstyvąją kūrybą. 1909 metų paveikslas Mirusis centauras (The Dying Centaur) demonstruoja aiškų Böcklinio stiliaus palikimą. Jame vaizduojamas jaunas vyras, ieškantis savo vietos tarp klasikinės tradicijos ir naujo, nerimą keliančio žvelgimo į pasaulį. Muno periodas suteikė jam įrankius ir idėjas, kurie vėliau leis jam žiūrėti į paprastą aikštę ar vienatvęją statulą ir pamatyti kažką daug gilesnio.

Metafizinės dailės gimimas

Apie 1909 metus jo kūryboje pradėjo kristaliziuoti naujas mąstymo būdas – stilius, kurį jis pats pavadino „metafizine“ menė. Tai nebuvo sta suddenis lūžis, o nepastebimas, lėtas kažko keisto ir tylaus atsiradimas. Persikelięs į Florenciją 1910 metais, Džioržas De Čiriko pajuto miesto atmosferos įtaką, kuri paliko neištrinokamą žaros jo kūryboje. Jis pajuto trauką prie Giotto paprastumo ir pirminės Toskanos dailės savybių. Šios įnašos padėjo jam atsisverti ankstesnių mokslų sunkios akademinės tradicijos ir leido žvelgti į paprastesnę, tačiau daug labiau nerimą keliančią realybę.

Viena iš svarbiausių šio evoliucijos etapų įvyko lankant Piazza Santa Croce aikštę. Ši patirtis neatsitraukė iš jo prisiminimų, galiausiai persikeliant į płótą paveikslage Rudens pomeriggio mįslė. Jo metafizinė era truko nuo 1909 iki 1919 metų – tai buvo deka, kurios metu jis siekė įamžinti paslėptąją, dažnai vienišką pasaulio esmę. Galiausiai jis įkūrė scuola metafisica menės kūrybos mokslą – grupę, kurios nariai dalijosi tą pačią susidomėjimo aistra giliam ramybės pojūdiui bei paslėptai mystikai bei, kurią galima atrasti kasdienėse erdvėse.

• Rudens pomeriggio mįslė
• Oraklo mįslė
• Laiko mįslė

Parisienio metai ir surrealistinės sąsajos

1911 m. liepovedį Džioržas De Čiriko persikėlė į Parisį – miestą, kuris tapo pagrindine jo besivystančios vizijos sceną. Nors jis nebuvo nepažįstamas to meto intelektualinių sūkurio, prabangunčio prancūzų sostinės energijai, tačiau ši aplinka suteikė jam visiškai naujo impulso. Šiais metais jis susipažino su poetu Guillaume Apollinaire’iu – figūra, kuri tapo itin svarbiu jo gyvenimo elementu. Iki 1913 m. jo buvimą Parisiuje meninės aplinkos nebuvo galima ignoruoti, nes jis sukūrė didelį susidomėjimą Pablo Picasso bei Apollinaire’aus dėmesį. Šie susitikimai įterpė jį keičančio kultūrinio kraštolapio širdį, kur ribos tarp to, kas gali būti atvaizduota platinėje, buvo nuolat testingi ir siekiamos peržengti.

Jo profesinė padėtis nuolatos augo, kol jis meistriškai navigavo sudėtingomis meno rinkos tinklalapiais. 1914 m. jis pasirašė sutartį su meno dileriu Pauliumi Guillaume’u – šis žingsmas tvirtai įtvirtino jo vietą avangardo mokos. Šis laikotarpis pasižymėjo trapumui neteikiamu greito judėjimo ir ryšių jausmu, nes jis nuolatos žaudėsi įtakingiausių to laikotarpio mąlotojų bei kūrėjų ratuose. Paryžus jis ne tik gyveno naujame mieste, bet ir dalyvavo intensyviam intelektualiniam dialogui su idėjomis, kurios vėliau suformavo surrealizmo judėjimą. Jis buvo to pokolnio dalis, kurio kūrybinė dvasią sklandi žiūrėti į kasdienybę ir beneath jos pamatyti kažką kur kas keistingesnį ir paslaptingą.

Technika ir metafizinė stilius

Džioržeas De Čiriko tapo tapybos meistru, kuris per kasdienybės paviršius stengia perskaityti pasaulį, siekdamas atskleisti paslėptą, nerimą keliančią poeziją. Jo metafiziniai kūriniai dažnai atrodo sustabdyti laiko prarandant, juos papildanti šiurpi ramybė sukuria tokį pojūtį, tarsi žiūrintis būtų žvelgęs į tylų, vienišką sapną. Šį efektą jis pasiekė tyčia naudojdamas ilgas, dramatiškas šešėliai, kurios pliaukia per tuščias erdves, sukurdamos sunkios, laukiančios tylos pojūtį. Šiose scenose šviesa dažnai atrodo dirbtinė, spinduliuodama šviesą, kuri nesutampa su nejudrumu lytimų objektų.

Erdvės organizavimas jo kūryboje buvo tyčia sukurtas painiauti. Jis kūrė iliuzionistines erdves, kurios nepasiduoda gamtos įstatymams, naudodamas nelogiškas ir išpriverstines perspektyvas. Ši technika priverčia jo miestų aikščių architektūrą atrodyti vienu metu milžiniškai ir keistai tolimai. Dažnai siekdamas sukelti įtampos pojūtį, jis klasikinę architektūrą derino su šiurpiais elementais, tokiais kaip pavėsio skubančios statulos ar beveikiškos manekinų figūros. Šios figūros dažnai atrodo kaip tušti šelakai, papildydami izoliacijos jausmą bei žmogaus būties paslaptį. Juo suderindamas pažįstamus, tačiau keistus daiktus, jis kviečia nostalgią ir suteikia pojūtį būties vieniškam galūgė, pilnai užmegdintą uždavinius.

• The Enigma of an Autumn Afternoon
• The Song of Love
• The Red Tower
• The Uncertainty of the Poet

Pagrindiniai šedevrai

Karjeros pradžioje Džioržas De Čiriko pradėjo kurti vizualinę kalbą, kuri vėliau tapo jo reputacijos pagrindu. 1910 metais jis sukūrė Pranašumo mįslę – kūrinį, signalavusį augantį susidomėjimą keistais ir neišsiaiškintais reiškiniais. Iki 1913 metų jo buvimas meno pasaulyje buvo pastebimas Londone, kur Tate galerijoje buvo eksponuota Poeto neapibrėžtumas. Šie ankstyvieji darbai dažnai remtasi ramybės pojūčiu, naudojant tuščias erdves, kad sukurtų tylios įtampos atmosferą.

Plėgeliai stiliui brandinantis, vaizdinė medžiaga tapo dar keistesnė. 1914 metais jis parašė Meilės dainą – paveikslą, kurioje perteikiama šiurpi metafizinio laikotarpio atmosfera. Vėliau, 1916 metais, jis sukūrė Žydų angelią, kuris šiuo metu saugomas Niujorko Metropolitan meno muziejaus kolekcijoje. Šį jo gyvenimo etapą lydėjo susižavėjimas tuo, kaip klasikinės formos gali atrodyti nevietyje modernioje, atskirtoje aplinkoje.

At reaching 1920-mečiuos, jo požiūris į kūrybos temas pradėjo keistis. 1922 metais jis užbaigė Grubį sūnų – darbą, atspindintį jo perėjimą link klasikinio stiliaus. Šis paveikslas sūną vaizduoja per manekiną, įterpdamas žinomą biblijinę temą į keistą, akmeninę realybę. Šių dešimtenių kūrybos darbai atskleidžia žmogų, kuris nuolat peržiūrėavo ryšį tarp matomosios pasaulio ir paslėptų mintų sferos.

Vėlesnio stiliaus transformacija ir neoklasika

Pergalius 1919-os metų, šiurpi ir sapniška logika, kuri tapo jo ankstyvosios kūrybos žለያ, pradėjo lėtai nykti. Džioržas De Čiriko tolimėjo nuo metafizinio požiūrio, kuris kadaise buvo jo vizitinė kortelė, ir kreipėsi link tradiciniam suvokimui labiau priklausantio mokslo. Jis pasisveikinimo su neoklasicizmu ir neobaroku, ieškodamas kitokio, naujo tvarkingumo savo kompozicijose. Tai nebuvo visiškas atsisveikinimas su praeimi, o labiau senų temų peržvelgimas per naują estetinį prizmę. Jis vėl grįžo prie subiectų, kurie anksčiau šešėliavo jo plėtnėlėse, tačiau šį kartą juos vaizdavo su kitokia jautrybe, akcentuodamas struktūriškesnį ir klasikinę formą teisiantį suvokimą.

Šis meno krypties posūkis tapo aiškiai matomas devinties dešimtmečio pirmoje pusėje. Jo darbai šiuo laikotarpiu pradėjo ieškoti aiškumo ir klasikinės tradicijos svorio, atsisakant neįlogios perspektyvos, kuri dominuojavo jo jaunystėje. Lemutinis šio transformacijos pavyzdys yra jo paveikslas Grįžęs sūnus, žymintis tą momentą, kai jis pradėjo eksperimentuoti su šia nauja neoklasicine kryptimi. Šiame kūrybinio ieškiojo darbe tema interpretuojama per akmens skulptūros figūras, kurioje klasikinė tradicija susitinka su jo nuolatinė, neišnykdanti manekinų formų meilė.

• Grįžęs sūnus (1922)

Palikimas ir įtaka surrealizmui

Džioržeas De Čiriko metafizinės tyrimų bangos pasiekė daug toliau nei tylios, šešėliais užimtos aikštės, kurias jis vaizdavo. Jo kūryba tapo gyvybiškai svaria surrealizmo judėjimo priešduoti, pasiūlydama naują būdą stebėti pasaulį per paslėptosios sąmonės prizmę. Nuvalydamas kasdienybės logiką, jis sukūrė vizualią kalbą, kurią kiti vėliau panaudojo irracionaliam pažinimui. Tokie menininkai kaip René Magritte ir Salvador Dalí rado gilią įkvėmą jo metafizinėse paveiksluose, remdamiesi jo gebėjumu kurti įtampą per netikėtus elementų sujungimus bei iškraipytas perspektyvas.

Šis įtakos veiksmas neapsiribojo vien tik surrealistais. Jo požiūris vaizduoti realybę su padidintu paslėpties pojūčiu ir psichologiniu gyliu taip pat paliko ženką magioko realizmo stiliui. Jis parodė, kad kasdienybė gali nešipti paslėptą, nerimą keliančią svorį, jei į ją žiūrėtume tinkamu kampu. Jo gebėjimas manipuliuoti erdve ir šešėliu padėjo pamato būdui, kaip būsimos kartos priartino santykį tarp matomosios pasaulio ir vidinės minties.

Net ir vėlesniais metais, kai jo stilius pradėjo evoliuoti, jo statusas meno pasaulyje išliko neįtikėtinai stiprus. 1974 metais jis buvo paskirtas į Prancūzijos dailės akademiją — tai buvo pripažinimas to, kokį gilus poveikį jo vizija padarė moderniosios dailės kelionei. Jo palikimas gyvena mūsų suvokime kaip keistų, tylių mūsų pačios realybės kampelių.

Vėlesni metai ir mirtis

Bėgant dešimtmečiams, Džioržeas De Čiriko asmeninis gyvenimas patyrė esminių pokyčių. 1925 metais jis išsi​ngavo su Rusijos šoklere Raissa Gurievich. Šis sąjunga suvedė juos, tačiau po to, 1930 metais, jis vėl susitvė su Isabella Pakszwer Far. Šie gyvenimo etapai vyko tuo metu, kai menininkas toliau plaukė per kintančius Europos meno scenos srautus, svyravo tarp skirtingų estetinės jautros ir išlaikė savo buvimą svarbiausiuose kontinento kultūros ir menės centruose.

Savo paskutiniuosius gyvenimo metus jis praleido Italijoje. Džioržas De Čiriko mirė 1978 m. laputio 20 d. Romoje, Italijoje. Jo buvimas šiame mieste ir po mirties lėmė jo dalį miesto istorijos. 1992 metais jo šeimulių restos buvo perkeltos į Romos San Francesco a Ripa bažnyčią, suteikdamos galutinę poilsio vietą žmogui, kurio gyvenimas buvo skersytas tyrime tylių, keistų ir paslėptų žmogaus proto erdvės.