Fairground

Pradinis gyvenimas ir meno mokslai

Peter Angellis gimė 1685 metais Dunkerque. Prarandamuosius vaikystės metus jis praleido savo gimtąjąją miestą, kur čia pradėjo pirmuosius meno mokslus. Šios ankstyvosios pamokos tapo tvirtu pagrindu karjerai, kuri vėliau leis jam k skirtingus valstybės per žengti, tačiau jo kūrybos šaknys niekada neatsitraukė nuo vietinių gimtinės tradicijų.

Sieksdamas tobulinti savo meistriškę, jis išvyko į Antverpiją. Būtent ten, dirbdamas su Johann Baptiste Bouttats, jis per tiesioginę praktiką išmoko technikos meistriškumo paslaptis. Šis mokymosi etapas padėjo intuicijų formavimui ir gebėjimui stebėti pasaulį, sutiepinant dėmesį į miesto ir kaimiško gyvenimo scenų detales. Antverpijo laikotarpį žymėjo nuolatinis pažanga ir ištikimybė savo amato formalioms struktūroms.

Iki 1715 metų jo meilė menui pasiekė profesinio pripažinimo lygmenį. 1715–1716 metais jis tapo Šv. Luko gildis meistru. Šis pasiekimas pažymėjo jo transformaciją iš mokinio į pripažintą praktikantą, leisdamą jam veikti su pilnu meistro statusu pagal established gildis tvarką.

Veikla Vokietijoje ir Anglijos jūse

Po Antverpijaus laikotarpio jis keliavo į Düsseldorfį. Ten jis skverbėsi į meno pasaulį, skvërtai studijodamas Elektoro galerijoje esančius paveikslus ir stebėdamas kitų meistrų darbus, siekdamas tobulinti savo techniką ir išugdyti ranką. Šis savarankiško mokymosi etapas numaidino jo kelionę į Angliją, kurioje jis pasiegs lankytumą šešiolika metų. Jis įsitvirtino tarp kitų flamandų emigrantų dirbtuvų bendruomenės, laisvai įsilaužiant į to laiko profesionalių menininkų aplinką.

Aptikdamas apie 1726 metus savo studiją Covent Garden, jis įstribo į prestižinį rajoną, garsuojantį kaip madingiausia dirbtuvų vieta menininkams. Jo buvimas Londone pasižymėjo nuolatinčiu miesto ir kaimiško gyvenimo scenų kūrimu, kurios atspindėjo to meto ritmą. Per šiuos metus jis kūrė su ramiu susitelkinimu, daugiau nei pusę šaukšto metų leidęs kaimo ramybėje, prieš galiausiai nusprendamas keliauti link pietų.

Kelionės į Italiją ir Prancūziją

1728 metais jis išvyro į Italiją, keliaudamas kartu su skulptorais Peteriu Schneemakersu ir Laurentu Delvaux. Romoje jis praleido tris metus, kurių metu jo paveikslai sulaukė didelės pagyros ir aplinkinių pagyrimų. Nepasiekęs didelio šlovės ar turtingumo, jis rinkosi ramią savo amato darbą, tyčia vengdamas viešumo triukšmo. Jo laikotarpis Romos gatvėse pasižymėjo stabiliu, paslėptu charakteriu bei neatsisakoma orientacija į meno kūrybą, o ne į socialinius privilegijas, kurias suteiktų jo padėtis.

Nors pirminis jo planas buvo grįžti į Angliją, gyvenimo kelias jį nukreipė į Bretaňijos miestą Ranną. Didelis jo kūrybos darbo poreikis šiame regione buvo pakankamai stiprus, kad pakeistų galutinį jo sprendimą. Galiausiai jis įsikūrė Rannoje, kur gyveno ir kūrė iki savo mirties 1734 metais.

Technika ir meninė stilius

Jo brushas dažnai randa savo ritmą tyloje, kur paslėpti urbanistinių ir kaimo vietovės scenų detalės. Jis turėjo ypatingą gebėjimą kurti krašt paisajes, dažnai papildydamas juos nedideliomis figūromis, kurios suteikia aplinkai gyvenimo patirties pojūtį. Šiose kompozicijose jis dažnai įpinė stilles gyvenimo elementus – šalia veikėjų pateikdavo vaisių ar žuvis, taip pridedamas taktilinės realybės sluoksnį visünei. Šios žanrinės scenos orientuojasi į kasdienybės tekstūras, svybuodamos tarp miesto gyvenimo šlaminto skurto ir kaimo šalies ramybės.

Jo požiūris į „konversacijų escenas“ (conversation-pieces) pasižymi ypatingu artumu, kuriame jis meistriškai užfiksuoja socialinės interakcijos akimirkas. Jo kūrybos stilistika sieja su Tenierso mokymu, ypač tai pasireiškia tai, kaip jis organizuoja šias scenas. Jis sutiepė dėmesį tam, kaip šviesa ir šešaly apskrita grupę žmonių ar kraštovę, teikdamas pirmenybę scenos tiesmukiškumui, o ne prabangiškui grandiniui. Jo darbas išlieka įsiুrintis natūralaus pasaulio stebėjimu ir paprastais, papuoštų ne pagrįstai judesių žmogaus veiksmais šioje aplinkoje.