Henrietta Nelson Noble

Gyvenimas, pasanduantis istorija ir drama

Benjaminas Robertas Haydonas – vardas, galbūt mažiau atpažįstamas nei jo romantiškojo laikotarpio bendralaktyai – vis dėlto užima fascinuojanę ir liūdną vietą XIX amžiaus britų menoje. 1786 metais pliunke gimęs spaudinimo ir leidybos verslininko sūnus, Haydonas gyvenimą skyrė aistringai istorinei tapybai, tačiau šią dedikaciją lydi nuolatinės finansinės bičiulės ir galiausiai – tragiška neviltis. Nuo ankstyvo }vaikystės jis rodė išskirtinį mokymosi polinkį, kurį puoselėjo motina ir sustiprino augantis susidomėjimas anatomija, įkvėptas Albinuso iliustracijų. Šis anatominis tikslumas tapo jo kūrybos žyminimo ženklu, suteikiant dramatiškoms kompozicijų detalėms neįtikėtiną tikslumą. Oficialus išsilavinimas Pliumto ir Pliumptono gimnazijose padėjo tvirtą pagrindą, tačiau tik 1804 m. persikėlimas į Londoną ir vėlesnis įstojimas į Karališkosios akademijos mokyklas tikrai nukreipė jį link istorinės tapybos – žanro, kurį jis gynė su nekliudoma įmone.

Didžiųjų istorinių vizijų siekis

Meninės ambicijos Haydano centre tvirtai sukauptos didelėse istorinėse naratyvose, nors jo kūrybos portfelis apėmė ir portretus bei samties escenas. Karališkojoje akademijoje jis debiutavo 1807 m. su darbu „Poilsis Egipte“, kuris iškart pritraukė dėmesį ir užtikrino ankstyvą Thomaso Hope paramą. Tačiau būtent vėlesnė tapyba, „Dentatas“ (1809), sukėlė tiek pripažinimą, tiek skandalą. Dailės kūrinys, vaizduojantis romėnuojį kariautį, atsisakantį atiduoti ginklą, buvo vertinamas kaip per daug politiškai įkrautas, todėl akademijos komitetas jį nukreipė į mažiau svarbią vietą – šis žodis sustiprino visą Haydano gyvenimą trukdantį nepasitikėjimą institucija. Jo stilius evoliucionavo kaip įtraukiantis neoklasicizmo griežtumo ir romantiško azarto derinys. Jis kūrė dramatiškas kompozicijas, dažnai naudojdamas ryškią šviesą ir dinamiškas pozas emocinėms intensyvumui perteikti. Jis nebuvo tik istorijos iliustratorius; jis siekė ją įkvėsti, savo plėnales įlendinant moralinę svorį ir piliečių dorybę. Tokie darbai kaip „Kristaus įėjimas į Jerusalemą“ – monumentalus plėnalas, pilnas figūrų, įskaitant atpažįstamus samties asmenų, tokių kaip Wordsworthas, Hazlittas ir Keatsas – yra šio požiūrius pavyzdys. „Solomonas teismas“ ir „Lazaro atsidengimas“ dar labiau parodo jo gebėjimą vaizduoti lūžio akimirkas su didybė ir psichologiniu gyliu. Net jo portretai, pavyzdžiui, Thomaso Alcocko, atskleidžia neoklasicinę jautrumą, prasuktą per romantišką charakterio suvokimą.

Nuo turbulentiško kelio vedantis finansinis spaudimas

Nepaisant kritikos pripažinimo, Haydano karjera buvo nuolat šešėliuojama dėl finansinių sunkumų. 1810 m. tėvas nutraukė paramą, priversdamas jį remtis tik meno pajamomis – tai buvo labai neįtikėtinas egzistencija, atsižvelgiant į jo projektų mastą ir ambicijas. Ginčai su rėmėjais, ypač su Lordu Mulgrave'u ir Richardu Payne Knight'u, dar labiau paskatino jo bėdų augimą. Jis turėjo gailėtiną tendenciją prie nemandingų santykių, dėl ko praradino galimus globėjus ir trukdė savo komerciniam sėkmingumui. Taip pat įtemptumą sukėlė ir didelis jo mėgstamų plėnalių dydis; didelio masto istorinės tapybos buvo brangios gaminti ir sunkios parduoti pakankamai, kad jis galėtų išgyventi. Galiausiai Haydanas nukentėjo nuo pakartotinių kalėjimų dėl skolų – 1821 m. ir vėl 1827 m. – patirtys, kurios paliko gilias žaizdas ir sustiprino frustracijos bei pykčio jausmą. Jis buvo žmogus, vedamas menine vizija, tačiau nuolat trukdomas praktinės realybės.

Palikimas ir aistringo balsas

Nors jo gyvenimas baigėsi tragiškai, Benjaminas Robertas Haydonas paliko svarbų palikimą. Jis buvo aistringas istorinės tapybos šalininkas laikais, kai jos populiarumas nyko, tikėdamas, kad ji turi galios įkvėsti moralinę refleksiją ir kultivuoti piliečių atsakomybę. Jo iš genişrasti dienoraščiai, paskelbti po mirties, suteikia neįkainojamų įžvalgų jo eros meninei aplinkai – tai nuoširdus ir dažnai aštrus aprašymas asmenybės, politikos ir iššūkių, su whiche susidūrė XIX amžiaus Anglijos menininkai. Ypač vertinga yra „Elginio marmuro“ įtaka jo kūrybai; jis kruopščiai studijavo jų anatominį tikslumą, įtraukdamas tą žinią į savo žmogaus formos vaizdymą. Jis taip pat buvo atsidavęs mokytojas, perdujantis žinias tokiems moksletojams kaip Charles Lock Eastlake. Nors šiandien jis dažnai yra užmarštas, Haydano įsipareigojimas vaizduoti svarbius istorinius įvykius su dramatišku intensyvumu ir emociniu rezonansu tvirtai įtraukia jį į romantiškąją tradiciją. Jo paveikslai išlieka galingais įrodymais apie erą, užburusią istorija, drama ir sudėtingomis žmogaus emocijomis. Jo gyvenimas tarnauja kaip perspėjantis pasakojimas – priminimas, kad meninis genijus ne visada lygi finansiam saugumui ar kritinei garbėje – bet taip pat kaip įkvėpimas tiems, kurie drąsiai siekia savo aistrų su nekliudoma atsidavimu, net ir susidūrę su sunkiausia kliūtimi.

Galutinis nuosmukis

Metų kovų ir frustracijos kulminacija 1846 m. paskatino Haydaną atsisakyti savo gyvavimo. Jo dienoraščiai suteikia šiurpų žvilgsnį į jo nevilties gylį, atskleisdami žmogų, kankinantį finansinį rūpestį ir menines nusivylimus. Parodos, surengtos nedługi prieš jo mirtį – nukentėjusi nuo sensacingos Generalo Tom Thumb'o populiarumo – tapo paskutiniu smūgiu. Jo savižudybė sukrėtė meno pasaulį ir paskatino vėlygą užuojautą iš kai kurių jo buvusios kritikai. Nors jis mirė beviltiškas, Benjaminas Robertas Haydonas prisimenamas ne tik dėl savo dramatiškų plėnalių, bet ir kaip aistringas meno švietimo šalininkas bei savo laikotarpio kronika, kurio raštai ir toliau apšviečia iššūkius bei triumfus menininkui, siekiančiam pripažinimo konkurencingame pasaulyje.