Autoportrait 2 Rankiniu būdu tapyta aliejumi, tik jūsų sienoms

Salos šešėlis

Šveicarijos Bazelis tampa gyvenimo pradžia, apibrėžta įtampu tarp to, kas materialu, ir to, kas spektralu. Gimęs 1827 m. spalio 16 d. šeimoje, kurioje tėvas Christian Frederick Böcklin buvo šilko verslininkas, jaunas žmogus, Arnoldas Böcklinas, vėliau paliko šeimos verslą ir pasirinko griežtą Düsseldorfio akademijos mokslą. Dirbdamas su Schirmeriu, jis pradėjo įsisiuglinti kraštovardžių kalbą – įsidėvinėdamas įgūdį, kuris vėliau padės jam žemėlapius piešti žmogaus sielos geografiją. Jis ne tik tapo kraštovardžių pieštoju; jis kūrė karalystes, kuriose susiduria klasika ir makabra.

Kelionė iš akademinės Düsseldorfio disciplinos į Paryžiaus šviesą ir senovės Romos svorį žymi esminį jo vizijos perkirtojimą. Louvre muziejuje jis įsisavino meistrų istoriją, tačiau būtent Italijos atmosfera tikroji suformavo jo ranką. Grįžęs į Romą tarp 1862 ir 1866 metų, jis pradėjo rinktis rytesnius, išraiškiskesnius spalvos – tai ne buvo šviesi, saulėta Renesanso Italija, o vieta, kupinta gilių šešėlių ir mitologinio svorio. Jo kūryba pradėjo linkti į alegoriją, naudojant antikvarinius figūras, kad išnaudotų sunkų, neišvengiamą mirties buvimą.

Sapnų architektūra

XIX a. pabaigoje jo reputaciją įtvirtė specifinis, šiurpus užsiėmimas. Mežiu 1880–1886 m. jis sukūrė penkis Mirusiosios salos variantus. Šis darbas, įkvėptas Florencijos angliško kapelių, kuriame buvo laidota jo dukra, tapo simbolizmo judėjimo centru. Tai gilaus ramybės scena: uolinkas salpų, tamsios kiparės ir malkas artinantis stanglė prie tylios kranto. Paveikslas ne tik vaizduoja vietą; jis vaizduoja būtimo būdą. Gebėjimas perteikti nepalaužiamą – sapnų šūbius ir afterlife svorį – įdiegė jį į naujos Europos jautrumo širdį.

Techniškai jis dažnai taikė storą, ekspresyvų impasto sluoksnių naudojimą, ypač tokiuose darbuose kaip La Guerre (1896). Šiame paveiksyje drobė treptea nuo konflikto chaoso. Jis vengia tradicinis linijų gryžtumo, rinkdamasis tankią, sluoksniuotą kompoziciją, kur figūros susiduria griauva užsięmusi architektūroje. Tai yra vizcerališkas destrukcijos manifestas, kuriame sluoksnis tarp mito ir realybės ištirpsta į šešėlių audrą. Jo stilius persivienė su pre-Rafaelitais, tačiau jis išliko išskirtinis, orientuotas į mistizmą, kuris atrodo kartu senovinis ir neišvengiamai modernus.

Įtakos palikimas

Jo vaizdinio poveikis išsipletė gerai už drobės ribų, pasiekdamas vėlyvo romantizmo muzikos auditinį sferą. Jo paveikslai suteikė vizualią stimulus kompozitoriams, ypač paveikdami Gustavas Mahlerio kūrybos atmosferą. Gebėjimas užbryžti atsaką tarp vizualinio ir psichologinio reikšmė tai, kad jo įtampa buvo pajauta tiems, kurie siekė reprezentuoti nežinomąją podvėdį. Jo įtaka pasiekė kelias menininkų kartas:

• Hansas Thoma, jaunesnis menininkas,受到了 jo simboline galybe.
• Giorgio de Chirico, kuris rado gilią ryšį izoliuotoje Arnoldas Böcklinas kompozicijose.
• Salvador Dalí ir Max Ernst, kurie pasinaudojo jo gebėjimu juoką derinti su košmario elementais.
• Marcel Duchamp, pastebėjęs reikšmingą menininko įtaką savo asmeniniam vystymui.

Jis mirė Fiesole, Italijoje, palikdamas kūrybos veiklą, kurios nebuvo lengva kategorizuoti. Jis buvo Šveicarijos kraštovardžių, romų užeidų ir mitologinių girų paveikslų meistras, tačiau jo tikroji tema išliko tylus, amžinas nežinomo būvimas. Jo darbai išlieka svarbių kolekcijų lapai, įskaitant Kunstmuseum Bazelį ir Kunsthaus Zürich, tarnuodami kaip kertinės stulpų tiems, kurie tyrinėja mito ir mirties sankryžmą.