Susipažinkite su 100 garsiausiomis Lovis Corinth paveikslais

Daivai, išvirkinta spalvom: Lovis Corinth pasaulis

Lovis Corinth, gimęs 1858 m. liepos 21 d. Prūsijos rytų province kaip Franz Heinrich Louis, buvo figūra, įkūnijusi turbulentinį perėjimą iš XIX a. į ankstyvąjį XX a. meno pasaulį. Jo kelionė nebuvo sklandi sėkmė, o veikiau nuoseklus evoliucijos procesas, skatinamas nekaltos studijos, įvairių įtakų ir, galiausiai, asmeninės tragedijos. Corinth aprėbos šaknys įsikūrė kaimo kraujbrazdėse Tapiave, kur jo tėvas dirbo odinės dirbtuvėse. Šis ankstyvas susidavimas su darbo fiziškumu ir grynais gamtos grožiu subtiliai persmelgė vėlesnius jo kūrinius, net ir atėjus sudėtingesnėms stilistinėms paieškoms. 1876 m. jis pradėjo studijas Königsbergo akademijoje, tačiau greitai suprato, kad viena tik akademinė tradicija nepatinkės jo meninės ambicijos. Po to sekė kelionės į Miuną, Antverpį ir galiausiai Paryzium – kiekvienas miestas tapo svarbiu laipteliu jo kūrybinėje plėtroje. Miune jis pasisavino kruopštų realizmą, skatinamą Ludwig von Löfftz, tobulindamas stebėjimo įgūdžius ir meistruodamas techniką. Antverpis sus pažintino jį su dramatiška Rubenso baroko intensyvumu, o Paryzius atvertė priešais pradinį impresionizmo judėjimą, nors jo pirminė reakcija buvo labiau atsargus stebėjimas nei akimirksniu prisipareigojimas.

Nuo naturalizmo iki stilių sintezės

Corinth meno vystymasis nebuvo pažymėtas staigiais revolucinėmis permainomis, o veikiau įvairių įtakų palaipsniui asimiliacija ir sinteze. Jo ankstyvasis kūrybos etapas stipriai linko į naturalizmą, atspindintį tam laikui galiojusius akademinius standartus. Tokie paveikslai kaip „Mėslinėje“ (1878), su jų neobelgžiniu gyvūnų kūnų vaizdavimu, demonstruoja šį ištikimumą realistiškam atvaizdavimui, tačiau net ir čia pradeda iškilinė emocinė intensyvumas. Pati tematikos – šiurkščios ir visceralios – užsimardė apie pasirengimą susidurti su nemalgiomis tiesomis, savybe, kuri vėliau tapo vis svarbesnė jo kūryboje. Laikas, praleistas studijuojant senovės meistrus, ypač Rubensą, įsidieginė jį dinamiškumo ir ekspresyvaus teptuko meilę. Tačiau būtent susidavimas su impresionizmu – iš pradžių vertinamu skeptiškai – galiausiai tapo transformatyvus. Jis ne tiesiog priėmė Monet ar Renoir spalvų fragmentaciją bei trumpalaikius šviesos vaizdus; vietoj to jis integruojo šiuos elementus į savo unikalią viziją, sukurdamas stilių, kuriame impresionistinis ryškumas susilieja su išskirtiniu vėminčiu vokiškumu. Ši sintezė galiausiai pozicionavo jį kaip tiltą tarp impresionizmo ir ekspresionizmo – dviejų judėjimų, apibrėžusių XX a. pradžios meno peizažą.

Portretūros ir peizažo meistras

Nors per visą savo karjerą Corinth tyrinėjo įvairius žanrus – įskaitant biblijinius scenas ir mitologines temas – jis yra prisimenamas būtent dėl savo portretų ir peizažų. Jo portretūra nebuvo tik fizinio panašumo fiksavimas; tai buvo bandymas įsikliudyti į psichologinį savo modelių gylį, atskleisdamas jų vidinę pasaulį per subtilius gestus, išraiškantes akis ir kruopščiai apgalvotas kompozicijas. Jis turėjo neįtikėtiną gebėjimą perteikti charakterį ir emociją su stebėtinu priemonių taupymu. Taip pat jo peizažai nebuvo tiesiog vaizdingų vietų atvaizdai, o greičiau emociniai atsakymai į gamtą. Bavarijos Alpų Walchensee regionas tapo ypatingu įkvėšanas šaltiniu, suteikdamu jam gausybę motyvų, kuriuos jis vėl ir vėl tyrinėjo vėlesniaisiais metais. Šie paveikslai pasižymi drąsiais spalvomis, dinamišku teptuku ir grynos energijos pojūčiu, atspindinčiu patį Corinth priklausomybę gamtos pasauliui. Jis neinteresavosi idiliškais vaizdiniais; jis siekė įamžinti nekontroliuojamą jėgą ir prigimtinę peizažo dramą.

Tragėdis, atsparumas ir ilgalaikė paliktis

Svarbiausias momentas Corinth gyvenime – ir galbūt jo meninėje plėtroje – buvo insultas, patirtas 1911 m. gruodį. Kairės pusės paralizis grėse visai nutraukti jo karjerą. Tačiau su nepriklausoma valia ir žmonos Charlotte Berend-Corinth parama, jis išmoksė dažyti iš naujo, prisitaikydamas prie savo fizinių keterių ir sukuriant dar ekspresyvesnį stilių. Šis laikotarpis tapo lūžio tašku jo kūryboje, nes paveikslai tapo vis drąsesni, gestiški ir emociniu krūviu prisipildyti. Mirties ir fizinio nepriklausomybės išbandymas įliejo į jo meną naują skubos ir autentiškumo pojūtį. Jis priėmė laisvesnį teptuko traukimą ir intensyvesnę spalvų paletę, iš priešplanuodamas daugeliui stilistinių inovacijų, kurios apibrėžtų ekspresionizmą. Corinth įtaka išsilygo už jo paties tapinimo ribas; jis taip pat buvo gerbiama mokytojas ir menininkas rašytojas, leiddamas tokius eseus kaip „Apie mokymąsi dažyti“ 1au 1908 m., teikdamas įžvalgas į savo meninę filosofiją ir techninį požiūrį. Nuo 1915 m. iki mirties 1925 m. jis tarnavo kaip Berlyno Secession prezidentas, puosivindamas progresyvias menines idėjas ir skatindamas gyvą kūrybinę bendruomenę. Lovis Corinth paliktis slypi ne tik jo nuostabioje kūrybos veikalų rinkinyje, bet ir nekliudytame ištikimume meninei integritetui bei gebėjime asmeninę tragediją paversti giliu meniniu išraiška. Jis išlieka svarbiu figūra vokiečių meno istorijoje – meistras, sujungęs dvi eras ir palikęs neištrinčiam žymą būsimoms menininkų kartoms.

Svarbiausi darbai ir jų reikšmė

• Mėslinėje (1878): šiurkštus realizmas, vaizduojantis gyvūnų kūnų pežlėjimą, demonstruojantis ankstyvąjį Corinth technikos meistriškumą ir pasirengimą susidurti su nemalgiomis temomis.
• Autoportretas (įvairiais metais): metiniu savo gimimo dieną sukurtų autoportretų ciklas, teikiantis įtraukiantį kroniką apie keičiantįsi paveikslėjo savęs suvokimą ir meninį stilių. Šie darbai atskleidžia gilią introspekciją ir drąsą tyrinėti tapatybę.
• Moteris pusiau nuoga su skrybėle (1906): demonstruoja Corinth gebėjimą sujungti klasicinius motyvus su impresionistinėmis technikomis, kurdamas jausmingą ir psichologiškai įtraukiančią portretūrą.
• Walchensee ciklas (įvairiais metais): Bavarijos Walchensee regiono peizažų rinkinys, pasižymintis ryškiams spalvomis, dinamišku teptuku ir emociniu intensyvumu. Šie paveikslai reprezentuoja subrandusią Corinth stilių jo didžiausiame jėgos ir išraiškos viršūnėje.
• Paskutinis autoportretas (1924): nupieštas nedługi prieš mirtį, šis darbas yra jautrus įrodymas apie menininko atsparumą ir nepriklausomą dvasią susidūrę su fiziniu sunkumu. Jis įtvirtina jo meninės kelionės kulminaciją ir tarnauja kaip galingas žmogaus ištikimybės simbolis.