Samuel S. Carr: Burtingi kraštovai kūrėjas
Samuel S. Carr (1837–1908) iškrito iš pulsuojančio, spartai besikeičiančio vėliavosios XIX amžiaus Amerikos kaip unikali ir kiek paslaptinga figūra pastoralinės ir kraštovės dailės srityje. Anglijai gentesis menininkas savo kūrybinę kelionę apie 1862 m. nukreipė į Niujorką, kur galiausiai įsikurė Brooklyn'e, sukūrę išskirtinę stilių, kuris giliai įsiুmirtė stebėjimu, tačiau yra prisvares nesukompiamas, beveik pasiperiojusių sapnų jausmą. Darbai, kuriuos kūrė Samuel S. Carr, nėra lengvai klasifikuojami; jie egzistuoja realizmo ir abstrakcijos sankryvoje, gaudėdami įspirą tiek iš augančio amerikiečių impressionizmo judėjimo, tiek iš savo unikalaus vizualinio pojutumo. Jis buvo tylaus darbuštumo žmogus, meistriškai kuręs escenas, kurios kviečia ilgaamžį apmąstymą, skatindamos žiūrovus ieškoti atsakymų į pačios suvokimo prigimties klausimus.Pradinis gyvenimas ir meninė mokslas
Carr’s ankstyvasis meninis išsilavinimas vyko Chesterio karališkojo dailės mokykloje Anglijoje – įinstitucijoje, garsėjančioje griežtu tradicinių technikų mokymu. Tačiau būtent praleidavęs laiką Niujorko mieste, jis tikrai pradėjo kurti savo išskirtinį metodą. Iš pradžių jis studijavo mechaninį piešimą – įgūdį, kuris, tikriausiai, paskirė jo vėlesnį susidomėjimą pakartojimu ir geometriniais raštais jo kompozicijose. Šis ankstyvasis susidavimas su techniniu tikslumu, atrodo, subtiliai paveikė jo paveikslų pagrindinę struktūrą, suteikdamas pagrindą, ant kurio jis sukūrė savo totingai surrealistišką vizualinę kalbą. Sakytas, kad jis gyveno ramiai kartu su seserimi ir jaunuoju šeimininku, Annie ir John Bond, sukuriant kontemplatyvią vienatvę, kuri neabejotinai pamodavė jo meninę perspektyvą.Stilius, apibūdinamas pakartojimu ir iškraipuoju
Labiausiai atpažįstama Carr kūrybos bruožas yra tyčia naudojamas formų pakartojimas ir subtilus jų iškraipymas jo kraštolaviuose. Jis ne tik vaizdavo aplinką; jis kūrė vizualius galimates, daikinant vaizdus vienas ant to kitos, taip sukuriant neįprastą įprastumo ir orientacijos praradimo pojūtį. Figūros – dažniausiai žaidžiantys vaikai, susitiekantys šeimos ar kasdienėmis rutinėmis užsiimantys kaimo darbininkai – atrodo įprėjęi apyvatrokuose, begalgiškai kartodami tu pačius veiksmus ar gestus. Pastatai atrodo iškraipyti ir judantys, o laukai išsitenia iki begalybės.
Šis technikos metodas nebuvo tiesiog vaizdo triukmas; jis tarnavo toli užteksminavimui pažangiai žmogaus suvokimui ir subjektyviai realybės prabūdei. Kritikai dažnai apibūdino jo darbus kaip „keistus“ – tai puikiai tinka apibūdinti tą nerūpestingą, tačiau užburioją efektą, kurį jis pasiekia. Jis savo kūdinius dažnai pasirašydavo „S.S. Carr“ – paprasta paraša, kuri slepia neįtikėtiną jo meninės vizijos sudėtingumą.