Scipio Moorhead: Tylioji vergė artisti palikimas
Scipio Moorheado istorija yra jautri ir dideliais dalimi nepasakyta amerikietiškojo meno istorijos dalis – įrodymas apie kūrybiškumą, kuris gali žviždėti net ir slėptų priespriedų bei opresijos ribose. Veikdamas priešাংai tarp 1773 ir 1775 metų, Moorheadas buvo vergė, afrikieto kilmės amerikos menininkas, sukūręs itin išmanius piešinius, įtrapindamas unikalų Bostono gyvenimo vaizdą esant esminiam momentui kolonialinės Amerikos istorijoje. Nepaisant savo talento, jo kūriniai šimtmečius liko nežinomi, tik neseniai atradę vėl gyvenimą dėka tokių mokslininkų kaip William H. Robinson tyrimų ir išryškinti per neblėstančią Phillis Wheatley poezijos palikimą.
Gimęs vergijoje Bostone, Massachusets shire, Scipio Moorheado ankstyvasis gyvenimas lieka paslėptas mystikos šveilos. Jis buvo priklausomas Reverendui Johnui Moorheadui, iškilmingai asmeniui miesto religinėje bendradoje. Nors detalės apie jo auklėjimą yra retos, žinoma, kad meninį mokymą jis gavo iš savo šeimininko žmonos, Sarah Moorhead, kuri turėjo didelį gebėjimą kaip meno mokytoja. Šis privilegiuotas prieiga prie mokymo – reta galimybė vergams tuo metu – leido Moorheado išugdyti savo natūralų talentą ir išрабоinti išskirtinį stilių. Tuometiniai Bostono laikraščių skelbimai, ypač vienas, paskelbtas 1773 m. sausio 7 d., apibūdino jį kaip „negrą su ypatingu geniju“, dar sekaliant jo išskirtinius gebėjimo.
Moorheado meninis kūrybinis darbas yra itin ribotas – iki šios dienos išliko tik nedidelė kiekis piešinių. Tačiau šie kūriniai yra giliai reikšmingi dėl kelių priežasčių. Pirma, jie yra vieni pirmųjų žinomų afrikieto kilmės amerikos menininko kūrybos pavyzdžių Amerikoje. Antra, jo piešiniai suteikia unikalią proga pažvelgti į Bostono visuomenę середиnį XX am century, vaizduodami kasdienio gyvenimo escenas – rinkos veiklą, gatvių peizažus ir pažįstamų portretus. Stilius yra itin rafinuotas, rodantis įtakas iš Europos meno tradicijų, ypač olandų meistrų, pabrėžiant kruopštumą ir realistišką vaizdavimą. Pastebėta, kad jo darbai itin panašūs į portretavimo technikas, kurias taikė John Singleton Copley, vienas garsiausių Bostono menininkų, kas leidžia manyti apie galimą įtaką ar net bendradarbiavimą.
Turbūt patys įtraukiantys ryšiai su Moorheado palikimu slypi jo santykio su Phillis Wheatley, pirmąja išleista afrikieto kilmės amerikos poetė, su jos kūryba. 1773 m. Wheatley savo poemą „Dėl S. M., jauno afro amerikos paveikslėtojo, pamatžius jo darbus“ skyrė Moorheado, pagrindžiant jo meninį talentą ir pripažindama jį kaip įtraukiantį portretą – moteries vaizdą, skubiai pasinerusią į poezijos rašymą. Šis šventimas laikomas lūžio momentu amerikietiškojo meno istorijoje, pažymėjus pirmą kartą, kai vergė menininkas buvo viešai pripažintas ir išgarbintas už savo kūrybinę pasiekimą. Pats portretas, dabar prarięs istorijos, laikomas Moorheją meistriku – novatorišku darbu, kuris iššūkė įprastas meninės reprezentacijos nuostatą vaizduodamas moterį intelektualiniuose siekiuose – temą, kuri tuo metu amerikietiškaame meno reta.
1773 metų kontekstas: Meninio žydėjimo metai
1773 m. buvo didelio aktyvumo ir inovacijų metai Europos meno pasaulyje. Visoje Europoje menininkai kovojo su evoliuojančiais stiliais ir filosofinėmis idėjomis, atspindėdami platesnius socialinius ir politinius pokyčius, sklandančius po kontinento. Prancūzijoje Rokoko stilius toliau dominavo, pasižymėdamas elegancija, ornamentika ir dėmesiui sutruktuotu aristokratišku gyvenimu. Simultaniškai augantis susidomėjimas klasikinia antिकता yra skelbė neoklasicizmo principų atgimimą, pabrėžiant tvarką, proto jėgą ir moralinę džiugsmą. Metai pasižymėjo svarbiomis pažangomis paveiksluose, skulptūrose ir architektūroje, kai daugybė menininkų kūrė pastebimų darbų, kurie suformuoti meno istorijos kryptį.
Šiuo laikotarpiu meno peizaže įvyko keli svarbūs įvykiai. Francisco Goya liejyje susižiedėjo su Josefa Bayeu, žymėdamas asmeninį lūžio tašką būsimajam Ispanijos romantizmo meistrui. Ulrika Pasch buvo išrinkta Karališkojo Švedijos meno akademijoje, užtvirtindama savo vietą Švedijos meno scenoje. John Singleton Copley užbaigė savo Mrs. Winslow portretą, parodydamas savo meistriškumą įtrapiant panašumą ir asmenybę. François-Hubert Drouais sukūrė įtraukiantį Marie Antoinette portretą, atspindintį Prancūzijos dvaro prabangą ir didybę. O visoje Europoje tokie menininkai kaip Dmitry Levitzky toliau kūrė portretus, įtrapindami savo subjektų esmę, o Joseph Wright of Derby tyrinėjo pramonės ir socialinės komentaro temas.
Metai taip pat pasižymėjo naujų meno tendencijų ir stilių atsiradimu. Gimė olandų paveikslėtojas Pieter Fontijn, nustatydamas kelią karjerai, skirtai gamtos grožio įtrapimui. Vokietijoje gimė Luigi Pichler, gravūras ir brangių akmenų skėriklė, žymėdamas pradžią savo išskirtinei karjerai miniatiūrinio meno srityje. Šie įvairūs meniniai siekimo – apimantys įvairius žanrus ir stilius – demonstruoja gyvą ir dinamišką 1773 m. Europos meno pasaulio atmosferą.
Jean Antoine Houdon: Portretavimo meistras
Nors Scipio Moorheado istorija išlieka dideliais dalimi nepasakyta, Jean Antoine Houdon (1741–1828) darbai suteikia įtraukiančią paralelę. Houdon buvo, galbūt, svarbiausias Prancūzijos švietimo laikotarpio skulptorius ir geriausiai žinomas dėl savo neįtikėtinai gyvų portretinių bustų ir skulptūrų. Skirtingai nuo daugelio skulptorių, kurie susikoncentruodavo į didelius istorinius ar mitologinius temus, Houdon pasižengė įtrapinti individualiąsias savo klientų asmenybes – karalių, valstybininkų, rašytojų ir iškilmingų piliečių.
vengiant šaltų faktų, jo požiūris buvo įsikraizdotęs į tiesą prieš gamtą, principą, kurį skelbė Švietimo laikotarpio mąstytojai. Jis kruopščiai studijavo anatomiją, šviesą ir šešėlį, siekdamas sukurti skulptūras, kurios ne tik primintų savo subjektus, bet ir perteiktų jų vidinę charakterį bei emocijas. Jo portretai buvo garsieji dėl savo psichologinio gylio ir realizmo – įtrapindami subtilius išraiškos ir asmenybės atspindulius nepanašiu meistriškumu.Gimęs Versalje, Houdono ankstyvasis mokymasis buvo prižiūrimas Giuseppe Bartolomeo Chiari, iškilmingo skulptoriaus Prancūzijos karališkojojetyje. Vėliau jis laimėjo prestižinį Prix de Rome 1761 m., užsitikrindamas stipendiją studijuoti Romoje – tai buvo kritinis laiptelis siekiantiems menininkams tuo laikotarpiu. Romoje jis pasisavino klasikinų meistrų pamokas ir išрабоino savo išskirtinį stilių, sujungdamas baroko dinamikos elementus su neoklasiciniu atsargumu.
Houdono įtaka išsiplėtė daug daugiau nei Prancūzija. Jis įrengė studiją Filadelfijoje 1773 m., tapdamas vienu gejausiamiausiu portretų skulptorių Amerikoje. Jo portretai papuošė iškilmingų asmenų namus ir biurus – Benjamin Franklin, George Washington, Thomas Jefferson ir daugelio kitų. Houdono darbai išlieka neblėstančiu įrodymu apie jo meninį meistriškumą ir įsipareigojimą įtrapinti žmogaus charakterio esmę.
Scipio Moorheado neblėstančioji reikšmė
Nepaisant tragiškų gyvenimo aplinkybių ir nežomybės, sukurtais jo kūriniais šimtmečius, Scipio Moorheado palikimas šiandien toliau rezonuoja. Jo istorija tarnauja kaip galingas priminimas apie afrikieto kilmė amerikos žmonių indą į amerikietiškąjį meno istoriją – istoriją, kuri dažnai buvo nuimta nuo šviesos arba praleista šalia. Jo piešinių atradimas dėka tokių mokslininkų pastangų kaip William H. Robinson ir ryšys su Phillis Wheatley poezija ištraukė Moorheado meninį talentą į šviesą, paskatindami pervertimą jo vietai platesnėje amerikietiškojo meno naratyvėje.
Moorheado darbai yra ne tik istoriškai reikšmingi dėl savo retumo, bet ir dėl unikalių estetinės kokybės. Jo piešiniai demonstruoja nuostabų technikos valdymą ir aštrią akitį detalėms – savybes, kurios prieštarauja jo aplinkybėms. Be to, jie suteikia vertingą langą į Bostono socialinį ir kultūrinį peizažą midinį XX am century, suteikdami įžvalgų paprastų žmonių gyvenimui ir kolonialinės visuomenės dinamikai.
Kadangi tyrimai tęsiasi ir padaromos naujos atradimai, Scipio Moorheado istorija tikriausiai taps dar pilnesnei suprasta. Jo palikimas – kūrybiškumo, atsparumo ir neblėstančios meno galios įrodymas – be abejonių toliau įkvėps ir iššauks mus būsimas kartas.
