Johannes Wilhjelm

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Johannes Wilhjelm į istorijos puslapius žengia 1868 m. sausio 7 d., gimęs Danijos miestelyje Nakskov. Jo kelias link oficialaus menininkio mokymo prasideda vidurinio mokyklos klasėse, kuriose 1887 m. jis baigė mokslus. Šis akademinis pagrindas tiesiogiai nukelia jį į Kopenagą. Čia jis siekia techninio meistriškumo Harald Foss'o techninėje mokykloje – šis žingslis paruošia pagrindą jo įstojimui į Karališkąją Danijos dailės akademiją 1888 m.

Plėdekiant dešimtmečiui, mokslas tampa vis tobulesnis ir specializuojantis. Mežiu tarp 1892 ir 1894 metų Wilhjelm pasiekia Kunstnernes Frie Studieskoler sferą. Čia jis mokosi P.S. Krøyer'io vadovavimu, inertiškai perimdamas vieno iš svarbiausių to laikotarpio figūrų metodus. Šis mokymų etapas nuobliai išlaiko ir nuobliai rafinuoja jo požiūrį prieš to, kai dėmesio centras persikeliuoja link kitų meistrų įtakos.

Didelis lūžis įvyksta 1903 m., kai Wilhjelm vienerius metus mokosi Kristian Zahrtmann vadovavimu. Šis specifinis mokymų laikotarpis žymi atsaką nuo jo ankstesnių, griežtesnių tendencijų. Zahrtmann mentorystė suteikia tą techninį ir stilistinį pagrindą, kuris apibrėžė jo vėlesnius kūrybos darbus.

Kelionės ir meninė evoliucija

Devyninetieji metai žymi lemtingą poslinkį Johannes Wilhjelm kūrybinėje trajectorijoje. 1893 metais kartu su Kristian Zahrtmann jis keliavo į Italiją – šis žingsmas fundamentaliai pakeitė jo vaizdinę kalbą. Keliava jis kelis metus pasineręs į toties peizažus, savo ankstyvąsias, griežtesnes kompozicijas keisdamas paleta, kurioje dominuoja šviesa ir spalva. Viduržemio saulės įtampa skrieja per tokius kūrinius kaip Motiv fra en Procession i Appenninerne, kur scenos ryškumas tampa svarbiausia ekspresijos dalimi.

Bėgant dešimtmečiams, kūrybos akcentas persikeliuoja link šiaurinių Danijos kraštų. Pirminiai 1910 m. nuo šalies menininkų kolonijos Skagenas pradeda tapti jo gyvenimo dalimi. 1916 metais jis Skageno Østerby miestelyje įsigijo namą, įsiaukšrindamas savo buvimą šioje vietovėje. Čia kūrybos tema persidavė į kopas ir šiaurės pakelẽs šviesą, o savo kūrinių figūroms dažnai modeliais pasitelkdavo pačios dukras. Šis gyvenimo etapas Skagene tapo svarbiu karjeros vadovu, įkūrybinę šaltį įtvirtindamas specifinėmis Danijos kranto tekstūromis.

Vėlesnio gyvenimo laiku menininkas nuolatos ieškojo naujų aplinkų, keliaudamas per įvairius Europos kraštus. Pirmeji dvidešimtiečiai metus jis gyveno Pietų Prancūzijoje, vis dar siekdamas surasti naujas aplinkas, kurias galėtų perkelti ant drobos. Jo klajonės atspindi gyvenimą, skirtą šviesos ieškojimui – nuo karštų Italijos kalnų iki judančių Jutlandijos smėlio kopų ir Prancūzijos krantų bangorių.

Technika ir meninė stilius

Pradiniai Johannes Wilhjelm brushas pasižymi išskirtine, struktūruota kokybe. Tokiuose darbuose kaip Bøn om Regn bei Vinhøst I Abruzzerne, jis taiko frizo stiliaus relifą. Šis požiūris sukuria plokštumo, skulptūriškos gylio pojūtį – techniką, kurią Kristian Zahrtmann vėliau ragino atsisveikinati. Laiku, kai jo ryšys su Zahrtmann giliejo, kūrėjo paletė pradėjo keistis. Rigidiškos kompozicijos ustepi per spalvingus, skystus Italijos kraštžoves, ypač tuos, kurie buvo užfiksuoti Civita d'Antino. Čia Zahrtmann įtampa yra neabejotinama, pasireiškia per skystesnį ir šviesesnį spalvų taikymą.

Gamta lieka pagrindine savo kūrybos eigo protagonistė. Save apibūdindamas kaip „gimtojo gamtos kūdikį“, Johannes Wilhjelm ieškojo gryvų Danijos kraštžovės tekstūrų. Jis keliavo iš saulės apgaibintų Italijos kalnų į judančias Skageno smėliesčius ir plačius Jutoslandijos klavus. Jo darbai perteikia šių aplinkybių specifinę šviesą, nesvarbu ar tai būtų pakrančių scenos Sønderstrand, ar tuščia, bet graži klavų nuotaika Idyl paa Heden (1908) kūriniame. Šis ryšys su žeme išsipleta ir į jo oficialięus užsakymus, kuriuose jis kreipė dėmesį į religines figūras ir altarijos, pavyzdžiui, Daphnis og Chloë (1906).

• Bøn om Regn
• Vinhøst I Abruzzerne
• Motiv fra en Procession i Appenninerne
• Idyl paa Heden (1908)
• Daphnis og Chloë (1906)
• Malerinder på Skagen (1912)

Parodos ir pripažinimas

Danijos meno institucinė aplinka suteikė tvirtą pagrindą Johannes Wilhjelm profesinei padėčiai. Nuo 1893 iki 1939 metų jis nepertraukiamai dalyvavo „Charlottenborg“ galerijoje, kasmet pristomdamas savo darbus šioje prestižinėje erdvėje. Tokia nuoseklumas liudija ilgalaikį ir gerą ryšį su established meno aplinka. Jo įtaka neapsiribojo tik kūryba, bet išsiplijo į to meto administracinius bei švietimo kūrybos struktūras. Per laikotarpį nuo 1905 iki 1914 metų jis tarnavo kaip stabili komiteto narys „Charlottenborg“ institucijoje, o šį tarnybos etapą papildė tiesioginė veikla akademijoje, kur jis talkino vietą nuo 1914 iki 1922 metų.

Už techninį meistrišką ir indėlį į meno mediumą Johannes Wilhjelm buvo apdovijamas oficialiais išIBRINGAIS. 1910 metais jam suteikta prestižinė Eckersberg medalis, pagarbos ženklą jis pakartojo ir 1911 metais. Nepasimetęs Danijos sienoms, jo kūryba keliavo per tarptautinius meno kelias. Jis exposicijavo Italijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje bei Britanijoje, taip savo viziją įtraukdamas į platesnį, platesnį Europos kontekstą. Nors jo buvimas Danijos akademijoje ir „Charlottenborg“ buvo nuolatinis ir stabilus, šios tarptautinės parodos išplėtojo jo peizažų ir portretų žiniojamumą bei žinomumą visame kontinente.