Žiemos ap ômpių meistras: Jakobo Van Strijy gyvenimas ir palikimas
Ramybės, šalčio ir miglos taryje, septemnialapio šių metų pavožiuose, nedarbuotojai mažai kas sugebėjo tokio jautrumo perteikti laikiną Nyderlandų metų ciklo grožį kaip Jakobas Van Strij}. Gimęs istoriniame Dordrecht mieste 1756 m. spalio 2 d., Van Strijis buvo dailininkas, kurio siela, kreipiantis į atmosferinius Nyderlandų pokyčius, parecía neatsiejama nuo jų. Jis iškelta iš meninės tradicijos šaknyje įsimigdžio, būdamas gerbiamo paveikslautojo ir piešlys Leenderto van Strijio sūnus, kuris jam suteikė pirmąsias meninės žinių. Ši šeimyninė pamatas, kartu su jo brolio Abraomo – prestižingos Pictura Dordrecht piešimo draugijos įkūrėjo – įtaka, užtikrino, kad Jakobo ugdymas buvo glaudžiai susijęs su griežtomis Nyderlandų vizualinio meno tradicijomis.
Keliaujant link meninės brandos, jis pasiekė ne tik savo tėvyklandės ribas, bet ir gyvybingą Antverpio akademinę aplinką. 1774–1776 m. Van Strijis dalyvavo Andries Cornelis Lenso mokymuose Antverpio dailės akademijoje. Būtent šis formavimo laikotarpis jo techninį meistriškumą pradėjo sujungti su giliu šviesos jautrumu. Dirbdamas kartu su tokiais mentoriais, jis išmoko klasikinę kompoziciją ir subtilų šešėlio bei šviesos žaismą – įgūdžius, kurie vėliau leido jam įnešti gyvybę į užnušėjusias upes ir miglotas pievas, tapusius jo žymiausia stiliaus ženkliu.
Vizija, įtvirtinta Aukso amžiaus tradicijose
Nors Van Strijis gyveno ir kūrė laikotarpiu, kai vėlyvasis barokas perėjo į ankstyvojo rokoko erą, jo meninė širdis išliko tvirtai įtvirtinta pagarbos jausmu Nyderlandų Aukso amžiui. Jis žvelgė į praeitį, ieškodamas būdų ateičiai, gaudamas milžinišką įkvėmą iš Aelbert Cuyp atmosferinės perspektyvos ir dramatiško Rembrandt van Rijn chiaroscuro – šviesos ir šešėlio žaidimo. Šis ryšys su praeimi yra akivaizdus jo gebėjimui manipuliuoti šviesa, naudoti ją ne tik kaip formos apšvietimą, bet kaip emocijų ir metų laiko nuotaikų vežią.
Jo kūryba pasižymi neįtikėtinu temų skvarbumu, tačiau labiausiai jis yra garsėjančias specifiniais žanrais, kurie sukelia amžino ramybės pojūtį:
- Žiemos peizažai: Galbūt jo patys ilgaamžiški indėliai, šie darbai užfiksuoja snagų užklaupusių pasaulio tylą, kur aštrus šaldis suavėja subtila, švyti šviesa.
- Jūros vaizdai: Demonstruodamas aštrią akitį Nyderlandų jūros paveldui, jis su didžiausiu tikslumu vaizdavo vandens judesį ir laivų didybę.
- Kaimo scenos: Jo karvų, ganyklų ir kaimo gyvenimo vaizdinimai atspindi gilią pagarbą gamtos ritmams ir ramią kaimo šalies orumą.
Meninė pasiekimai ir istorinė reikšmė
Be techninio meistriškumo kaip dailininkas, litografas ir piešlys, Jakobas Van Strijis savo laikotarpiu buvo laikomas didelio intelektualumo ir kultūros žmogumi. Jis buvo plačiai skaityantis asmuo, prisidėjęs prie intelektualinio Dordrecht gyvenimo, heldamas paskaitas Teekengenootschap Pictura apie mitologijos subtilybes ir senųjų meistrų amžiną švytėjimą. Ši dvipasididinė prigmena – kruoprius gamtos stebėtojas ir mokslininkas, saugantis meno istoriją – leido jam kurti darbus, kurie buvo kartu ir vizualiai įtraukiantys, ir intelektualiai pagrįsti.
Nors jo gyvenimas pasibaigė 1815 m., Van Strijio įtampa tęgiasi per daugybę kolekcijų, kuriose saugomi jo lobiai, nuo Dordrechts Museum iki Smithsonian American Art Museum. Jo gebėjimas paprastą peizažą paversti gilią šviesos ir metų laiko meditacija užtikrina jo vietą Nyderlandų meno kanone. Jis ne tik piešė tai, ką matė; jis piešė vėjo jausmą, sniego svorį ir amžiną Nyderlandų kraštlandžių ramybę, palikdamas palikimą, kuris ir šiandien kelia nuostabą kiekvienam, kas jį pamato.
