Wall Drawing #822

Autorius

Sol Lewitt

Gimė Hartfordas, JAV

Idėjų architektas: Sol LeWitt gyvenimas ir palikimas

Platioje dvideštojo amžiaus modernizmo erdvėje nedaug yra figūrų, kurios sukurtų tokį iltą ar intelektualiai gilią šešėlį kaip Solomonas LeWittas. Gimęs 1928 m. rugsėjo 9 d. Hartforde, Koneticute, iš Rusijoje atvykusių žydų imigrantų šeimonoje, LeWittas savo kelyje siekė grynąsį mąstymą, o ne tik fizinę įgyvendinimą. Jo ankstyvoji kūrybos etapa buvo tapatinis griežtai analitiniu smargumu – savybe, kuri buvo puoselėjama studijuojant Sirakūzų universitete tarp 1ng 1945 ir 1949 metų. Šis akademinis pagrindas matematikoje ir geometrijoje vėliau tapo paties jo meninės kalbos širdimi, leisdami jam nuimti dekoratyvines tradicinio meno perteklius ir atskleisti logikos bei struktūros skeletinį grožį.

LeWittas kaip menininkas evoliucionavo ne per staigų vientisumą, o per sąmoningą migraciją nuo materialaus prie koncepcinio. Nors jo ankstyvieji tyrimai apėmė taktilinę tapybos ir piešimo prigimtį, jis greitai pajuto vis didėjantį traukimą ne į pačią liniją, o į idėją, kuri už jos slypi. Šis posūkis pažymėjo pionieriaus gimimą, kuris sujungė minimalizmą ir koncepcinį meną. Jis pradėjo matyti menininką ne kaip rankos valdomą meistrą, bet kaip instrukcijų architektą. Prioritetą teikdamas mentaliniam brėžiniui, o ne baigtam objektui, LeWittas iššūkį metė pačiai autorystės apibrėžimui, teigdamas, kad kai idėja yra sukoncipuota, jos fizinė išraiška yra tik sekundinė pasekmė.

Sienų piešinių revoliucija

Vėliaviosiame 60-iųjų metais šiuolaikiniame mene įvyko viena radicaliausių transformacijų – pasirodė ikoniški LeWitto sienų piešiniai. Atmetęs tradicinės skulptūros amžinumą ir brangumą, jis pristatė „struktūras“ – terminą, kurį rinkosi vietoj „skulptūrų“, pabrėždamas jų matematinį esmę – bei instrukcijų rinkinį, kurį galėjo įgyvendinti bet kas, išmokęs jomis vadovautis. Šie kūriniai nebuvo tik dekoracijos, o gyvos patirtys, dažnai sudaryti iš tikslių geometrinių modelių, łukų ir susipynusių formų, kurie įnešė gyvybę į architektūrines erdves, kuriose jie gyveno.

Stiengti į liudyti LeWitto sienų piešinį – tai matyti, kaip logika transformuojasi į poeziją. Nesvarbu, ar tai būtų griežtas, ritminiškas pakartojimas kūrybinėje Juoda su baltomis linijomis, vertikalios, nesiliūkančios erdvėje, ar vibrantiška, energinga Sienų piešinys Nr. 1091: łukai, ratas ir juostos energija, jo darbas pasinaudojo linijos galia valdyti erdvę. Šie kūriniai dažnai remėsi logine, dažnai matematika pagrįsta instrukcijų sistema, kuri vedė padėjėjus ar muziejaus eksponuotojus jų kūrimo procese. Šis metodas demokratizavo kūrybos aktą ir kartu pakėlė koncepcijos svarbę, užtikrinant, kad meno kūrinys kaip intelektualinė kibirkštis egzistuotų dar prieš jam paliūjus sienai.

Ilgalaikė įtampa modernumuose

Per visą savo produktyvų karjerą, apimantį dešimtmečius ir apimanantį meistriškumą grafikoje, fotografijoje bei instaliacijoje, LeWittas išliko ištikimas aiškumui ir tikslumui. Jo gebėjimas rasti gilią grožį paprasčiausiose formose – pavyzdžiui, stulbinančioje baltoji Piramidė ar sudėtinguose, spalvinguose ritmuose jo krujų piešiniuose – perdefino 20-ojo amžiaus padovas estetinę ribą. Jis įrodė, kad menas gali būti nuimtas nuo savo ego ir ornamentacijos, tačiau vis tiek išlaikyti sielą, kuri giliai rezonuoja su žmogaus troškimu po tvarka ir atradimu.

Istorinę Sol LeWitto reikšmę neįmanoma pervertinti. Jis suteikė terminologiją menininkų kartoms, leidžiančią tyrinėti ribas tarp minties ir materijos. Jo palikimas gyvena kiekviename muziejuje ir galerijoje, kurioje riba tarp kūrėjo ir vykdytojo yralygiuojama ir kur idėjų stiprybė pripažįstama kaip svarbiausias media. Žvelgdami atgal į jo gyvenimą – nuo pradžių Hartforde iki paskutinių dienų Niujorke 2007 m. – mes matome žmogų, kuris ne tik kūrė meną, bet ir išmokė mus matyti itin gilią pačios minties architektūrą.

Muziejus

MASS MoCA

Parodoma vietoje Adams, United States of America

Monumentas transformacijos: MASS MoCA atradimas

MASS MoCA, įsikūręs peržvalytame pramonės širdyje iš Daugo miesto, Massachusetts, nėra tik muziejus; tai drąsus vizualizavimas meno išreikškimą ir architektūros palikimą. Gimęs iš niurodančių Arnold Print Works tekstilės gamybos įrenginių niurodžių liekančių – vietos, kur kadais pulsavo amerikietinės gamybos ritmas – šis išplašęs kompleksas dabar yra vienas didžiausių Amerikos namų pažangiame meną ir scenografiją apimanti vieta, suteikiantis lankytojams neįkainojama jausminio patirtį.

Iš gamybos akmens iki prado: MASS MoCA gimimas

Pasakojimas prasideda 1870 m., kai Silas Arnold įkūrė Arnold Print Works, paverždamas nešvarų kraštą gėlu tekstilės fabriką, kuri darbdavo tylotiusius ir formavė ekonominį „pagamą“ Berkshire rajone. Dekadėmis šios fabikos akmens sienos atspindėjo mašinų skaldymas, o jos dideli salės buvo iššviestos dujų lamponais – tai patvirtinimas apie laikmatį, apibrėžtas pramonine galia. Po pasaulinio karo II įmonė Sprague Electric Company perėmė įrenginį, tobulindama technologijas elektros komponentų gamyboje ir tvirtinanti Daugo miesto vaidmenį kaip inovacijų centras. Tačiau iki 1980-ųjų metų, panašiai kaip neįkainojai pramoniniai miestai visoje Amerikoje, MASS MoCA gimimo vieta patyrė pasikeičiančio laiką, palikdama savo pastatus tuščius ir pamirštus. Įžvelgę į šią galimybę, vizioniniai menininkai Rick Rubin ir Steve Dietzel sureigoje transformuoti šias istorines struktūras į meninį sanktuarijų – drąsų deklaraciją, kad grožis gali iškristalizuoti niurodime.

Architektūra kaip dialogas: Prisijungimas prie pramoninio palikimo

Konversijos procesas buvo architektūros saugojimo meistriškas veiksmas, sujungtas su kūrybišku vizualizavimu. Architektai sąmoningai išsaugojo fabikos natūralią didingumą, įtraukę atskirtas akmens sienas, keliančias iki įspūdingo aukščio ir plėšesnes erdvės, išsaugojusios savo pradinį pramoninį pobūdį. Šis sąmoningas pasirinkimas nebuvo apie istorijos ištrinkančią galimybę; tai buvo apie menų konteksto kūrimą – vietą, kur monumentalus mastas susitinka su intimiems apmąstijimais. Po to įrenginiai, ypač 2017 m. atidarytas pastatis 6, dar išplėliojo muziejaus plotą, apimaudamas didelių masto instaliacijas ir kurdamas nuolat esančio meninio tyrimo aplinką.

Jausminės meno patirtys: Galbantis iš tradicinių galerijų

MASS MoCA išsiskiria nuo paprastų muziejų, priorizuojant jausmingas patirtis, kurios viršija tradicinius galerijos sienas. Vietoje statinių ekspozicijų, lankytojai susitinka su monumentaliais skulptūromis, dideliais multimedijos performancėmis ir interaktyviais aplinkomis, skirtomis įjungti visus sėnesius. Muziejų kuratoriai palaiko menininkus, kurie stumia ribas – tuos, kurie iššūkioja apribojimus dėl erdvės ir laiko – rezultatu yra ar vystymai kaip James Turrell’o eteriški šviesos instaliacijos, keičiančios mūsų realybės suvoką, ar Laurie Anderson pagrovinanti muzikos, pasakojimo ir technologijos mišinys.

Įspūdingi vystymai ir meninis palikimas

Po vystymų iškėlė MASS MoCA reputaciją kaip galingas novatoriško meno palaikėjas. Stephen Hannock „Išplėštas patakos su žaliu šviesomis“, įkvėptas Hudsonio upės mokylo pejzažų tradicija, pavyzdžiu rodo šį įsipareigojimą išmaniu meninio palikimo garbinimui, pasijungus prie pažangių vizijų. Be to, MASS MoCA aktyviai palaiko regioninius menininkus ir kuria bendradarbiavimus – tai patvirtinimas jo vaidmenio kaip kultūros akmenios išdaužos Berkshire regione. Muziejaus neįkainojamas sėkmės pabrėžia transformacinę galia, kurią gaunami per istorinių vietų panaudojimą kūrybiniam veiklai.

Išsiskirtieji menininkai:

Jean Victor Adam, Fernando Botero

Įspūdingi vystymai:

James Turrell šviesos instaliacijos, Laurie Anderson performancės