Studentų kūrybos vadovas
Autorinės teisės Šis kūrinys priklauso viešajam domenui. Simonas Beningas mirė 1561 m.; autorinė teisė galioja 70 metus po autoriaus mirties, todėl ji baigėsi 1631 m.
Kontekste
Self-portrait — Simonas Beningas
Originalios matmenys yra 9 × 6 cm (aukštis × plotis), čia pateikta šalia vidutinio ūgio suaugusiojo.
Šviesoplėvis: Simonas Beningas gyvenimas (1483–1561) ▲ šis kūrinys, 1558
Pasirinkite vieną viršuje esantį kūrinį: nurodykite du panašumų su šiuo kūriniu ir vieną skirtumą.
Daugiau šiam kūriniui priderančių darbų: artsdot.com/lt/art/similar/simon-bening-self-portrait-D32J3N-en/
Matuota iš vaizdo
Pagrindinė spalva
Espresso #5f4b34
Išsaugota paletė
Apie šį kūrinį
Self-portrait — Simonas Beningas
Written in gold on a red background is an inscription that identifies this miniature as a self-portrait of the famous Bruges illuminator, Simon Bening: "Simon Bennik, the son of Alexander, painted this himself at the age of 75 in 1558."Simon Bening became one of the most famous illuminators of the sixteenth century. He spent his early years in Ghent or Antwerp, probably working under the tutelage of his father, the illuminator Alexander Bening. Simon moved to Bruges permanently in 1517, where over time he headed a large and flourishing workshop. Although Bening was much admired in his day and widely imitated, his artistic personality has yet to be thoroughly studied.This miniature painting has attracted considerable interest in art history as an early self-portrait of an artist. Bening portrays himself, spectacles in hand, seated before a wooden easel. The easel holds a drawing of the Virgin and Child; along its left edge, small ledges hold various painting materials. In representing this imagery Bening allies himself with Saint Luke, the patron saint of painting, who is traditionally shown painting an image of the Virgin - a subject that itself became a conceit for the self-portrait of the artist in the 15th and 16th centuries. Bening portrays himself not in the garb of an artisan, but as a member of the intelligentsia. By inscribing his work with a signature (as the son of Alexander) and a date, he acknowledges his talents and heritage in the distinguished lineage of Bening illuminators in Bruges. The illumination was probably made as an independent work, rather than as part of a book, at a time when autonomous miniatures increasingly came into production. A second version of this miniature is in the Victoria and Albert Museum, London.
Virus ir muziejus
Gimė Gento, Belgija
Rafaelas Sanzas, gimęs 1483 m. balandžio 6 d. Italijos Urbino mieste kaip Raffaello Santi, buvo tapęs paveikslų kūrybininkas ir architektas, kurio vardas tapo aukštojo renesanso elegancijos bei harmonijos sinonimu. Nors jo gyvenimas truko vos trisdešimt septynių metų – jis tragiku skubiai išmirė 1520 m. balandžio 6 d. – Rafaelio įtampą Vakarų menui galima vadinti neįtikėtinai didžią. Jis nebuvo tik meistriškas rangas; jis pasižymėjo prigimta poetiška jautrumo, per which vertė humanizmo ir neoplatoniškosios filosofijos idėjas į kvapą gniaužiančius gražius paveikslus, kurie traukia žiūrovus šimtmečius vėliau. Jo palikimas remiasi pirmiausia jo „Madonomis“ – ramiais ir šviesiais Marijos bei kūdinio vaiko vaizdais, tačiau taip pat monumentaliomis freskomis Vatiko rūmuose ir giliu įtampiniu poveliu visoms būsimoms menininkų kartoms.
Urbino, Rafaelio gimimo vieta, valdant kunigaikščį Federiko da Montefeltro, buvo gyvybingas kultūros centras. Kunigaikštis sukūrė aplinką, kurioje klestėjo menas, pritraukdamas mokslininkus, poetus ir menininkus iš visos Italijos. Rafaelio tėvas, Giovanni Santi, buvo dvaro paveikslų kūrybininkas, ir būtent per jį jaunas Raffaello pirmą kartą susipažino su meno pasauliu. Giovanni sūnui įsidiegė ne tik technines įgūdžius, bet ir gilią klasikinės literatūros bei filosofijos vertę – tai buvo esminiai augančio humanizmo judėjimo elementai. Svarbiausia, kad Giovanni pristatė Rafaelį kunigaikščio aplinkos meninei bendruomenei, atversdamas jam duris į Leonardo da Vinci ir kitų išmintingiausių epochos veikėjų idėmų pasaulį.
Mirus tėvui 1494 m., Rafielas prisiėmė atsakomybę valdyti savo dirbtuves – tai buvo sudėtingas darbas, kuris patobulino jo organizacinius įgūdžius ir dar labiau išugdė meninį talentą. Jis greitai sulaukė pripažinimo kaip talentingas paveikslų kūrybininkas, vykdydamas užsakymus bažnyčioms ir privatiesiems rėmėjams visame regione. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Mokestis už trinukį“ (apie 1503–1504 m.), jau demonstravo išskirtinį perspektivos ir kompozicijos valdymą, pranašaudami stilių inovacijas, kurios vėliau apibrėžtų jo brandų stilių. Nuo 1eks 1504 iki 1507 m. jis praleido laiką Perugijoje, dirbdamas Pietro Vannucci (geriau žinomio kaip Perugino) vadovavime, įsisavinęs meistro technikas ir kartu kuriant savo išskirtinį požiūrį.
1508 m. Rafielas persikėlė į Florenciją – miestą, tuo metu pilną meninių inovacijų. Jis buvo giliai paveiktas Leonardo da Vinci, Michelangelo ir Masaccio kūrybos – menininkų, kurie plečia perspektivos, anatomijos ir emocinio išraiškos ribas. Florijoje jis praleido beveik tris metus, sukurdamas paveikslų seriją, kuri žymėjo reikšmingą atotrūkį nuo stygines Perugino stiliaus. Pavyzdžiui, „Nuobitė“ (1507–1508 m.) parodė augantį Rafaelio meistriškumą dramatiškoje kompozicijoje bei gebėjimą per gestus ir išraišką perteikti gilias emocijas. Būtent šiuo laikotarpiu jis pradėjo tobulinti savo žinomąjį „Madonų“ ciklą – paveikslų seriją, vaizduojančią Švč. Mergelę Mariją su kūdiniu Jesu – kuris tapo jo garsiausiu pasiekimu. Šios Madonos nebuvo tik religiniai paveikslai; tai buvo kruopščiai sukonstruuoti pasakojimai, prisipildinti klasikinio grožio ir filosofinės grentės.
1509 m. Rafielas priėmė popiežiausJulijaus II užsakymą nukreipti Stanza della Segnatura (Signatura kambario) dekoravimą Vatiko rūmuose. Šis monumentalus projektas suteikė Rafaelui nepaprastą galimybę parodyti savo meninę genijų didį mastą. Kviekiant keliais metais jis sukūrė keturias milžiniškas freskas, kurios tyrinėjo filosofijos, teologijos ir klasikinio mokslui temas – atspindėdamos popiežiaus susidomėjimą humanistiniais tyrimais. „Athenos mokykla“ (1509–1511 m.), galbūt jo garsiausias darbas, vaizduoja senovės filosofų ir mokslininkų, įskaitant Platoną ir Aristotelį, susibūrimą gyvose diskusijose. Ši freska nėra tik istorinė iliustracija; tai galingas žmogaus proto ir intelektualinės paženkos alegorija, įkūnijanti Renesanso idealą – harmoninį sintezę tarp klasikinio mokslo ir krikščioniškos tikėjimo. Jis taip pat užbaigė „Gemini triumfą“ (1509–1510 m.) ir „Konstantino disputaciją“ (1510–1511 m.), dar labiau įtvirtindamas savo reputaciją kaip kompozicijos, spalvos ir psichologinio įžvalgumo meistro.
Rafaelio ankstyva mirtis Romoje 1520 m. balandžio 6 d., būdos būdos yra trisdešimt septintų metų amžiuje, nustabdė šviesią karjerą. Nepaisant trumpo gyvenimo, jis paliko neįtikėtiną kūrybos turtą, kuris giliai paveikė menininkų kartas. Jo pabrėžimas aiškumui, harmonijai ir idealizuotam grožiui tapo aukštojo renesanso stiliaus žyminėmis požymiais, formuodamas Europos meno standartus šimtmečiams į priekį. Jo įtampą galima pajusti daugybėje paveikslų kūrybos, įskaitant ir tuos, kurie sekė jį baroko laikotarpiu. Rafaelio palikimas išsiekia už individualius jo paveikslus; jis yra prisimenamas kaip meninės tobulybės simbolis – „grožio poetas“ – kurio menas ir toliau įkvepia bei pakelia žiūrovų dvasią visame pasaulyje. Jo darbas išlieka įrodymu žmogaus kūrybiškumo galios ir neblėstančios klasikinės idejos žavesio.
artsdot.com/lt/art/download/simon-bening-self-portrait-D32J3N-en/
Pažiūrėkite atidžiai
Self-portrait — Simonas Beningas
Atsakykite savo žodžiais. Čia nėra neteisingų atsakymų – yra tik atsakymai, kuriuos galite paaiškinti.
Parašykite trumpą pastraipę apie šį kūrinį. Naudokite šio vadovėjo ankstesnių dalių faktus bei savo anksčiau pateiktus atsakymus.