Autorius
Gimė London, United Kingdom
Gustav Klimtas: Skonioja grožio
Gustavas Klimtas, gimęs Vieno 1862 m., iškilęs iš šeimos, pasireiškusi akmenimis meno tradicija, tačiau apšviesiamas finansiniu sunkumoje. Jo tėvis, Ernstas, buvo įgaliotas auksinio gravirovas, o mama, Anna, turėjo muzikalų talentą, kuris, deja, liko neįgyvendintas. Nepaisant namų saugių aplinkybių miesto išorėje, Klimto ankstyvas meno talantas buvo neapribojimas, todėl jis nutiko formalią mokslą jau ketvirtašmeniu amžiaus pilne, kad studijuotų Vieno menų ir dirbtinio namų skola – tai buvo nuostabius pasiekimas atsižvelgiant į jo jaunystę ir šeimos ribotas resursus.
Iš pradžių traukiamas į architektūrinį dailę, Klimtas greitai pamatė šios kelio ribas. Jis ieškojo išreikštesnes galimybes, prisijungęs prie „Menininkų kompanijos“ kartu su savo broliu Ernstu ir Franzu Maschu. Šis kolektivas apjungė muralių užimtumus viešosiose vietovėse – įskaitant žymius darbus Vieno Burgtheater ir Kunsthistorisches Museum – suteikiant jiems finansinę stabilumą, tačiau leiodamas Klimtui išsaugoti savo augančią meninę viziją. Tačiau šis relatyvūs sėkmės periodas buvo praduotas gilusiu asmeniniu tragedijos akimčiu: abiejų jo tėvo ir brolio Ernsto nepagrįstos mirtys 1891 m. Šie praradimai labai paveikė Klimtą, įjungdami pokytį nuo akademinio realismo nutolki į giliai simbolinį ir intensyviai asmeninį stilių.
Sekesija ir naujas estetiškai
1897 m. buvo kritinis momentas Klimto karjéroje – Vieno Sekesijos kūrimas. Nesipriėmęs pagrindinės meno pasaulio konservatyvios ribojimų, Klimtas kartu su kitais panašiais menininkais išsiskirtų, kad įkūrėtų savo meninį draugąsario. Sekesija siekia buvo iššūkti tradicinius meninio kanonas ir priimti modernesnį, dekoratyvų estetiškumą. Šis judėjimas buvo neatsiejusiai susijęs su Klimto augančia santykiais su Emilie Flöge, jo brolio žmonos seserimi, Helene. Jų ryšys suteikė emocinę pagalbą ir padėjo būti katalizatoriškai veikiantis jo įvengiamą stiliumi vystymui – kuris buvo pažymėtas išsamiu rašymieniais, auksinio lapo naudojimu ir temų tyrimu, susijusių su seksualumą, meile ir mirtimi.
Klimto meninis kalbos apribojimas drastiškai pasikeitė šiuo periodu. Jis pradėjo eksperimentuoti su išplašytomis perspektivomis, geometriniais formomis ir ryškiomis spalvomis, atmetant iluzionistines technikas, mėgstamas ankstesnių kartų paaudosmenys. Jo piktavimai vis daugiau buvo įkrauti simbolizmu, gaudami įkvėpimą iš bizantyńskich mozaikų, japoniškos meno ir senovės mitologijos. Šių įvairių šaltinių įtakos yra matomas tokioje karya kaip „Pūcija“, meistribas, apibendrinantis Klimto ženlinį stiliumi – hipnotiška spalva sensuališkumo, spiritualumo ir dekoratyvinio spindesio mišinys.
Pagrindiniai kūriniai ir ilgalaikė įtaka
Gustavo Klimto kūrinio apjungimas yra neįtikėtinų temų gamą, nuo intimių portretų iki didelių alegoriškų kompozicijų. „Adele Bloch-Bauer portretas“ (1907 m.) galbūt yra jo ikoniškiausia karya, stulbiniu pateikimas turtingos Vienos socialitės, kuris rodo jo meistriškumą rašyninguose ir spalvo naudojime. Panaši taip pat „Mirtis ir gyvenimas“ (1918 m.), sukurtas paskutiniame gyvenimo metu, yra galingas meditacija apie mirtį ir egzistencijos ciklinę natūrą. Jo muraliai Vieno universiteto Didžioji salės auditorijoje taip pat yra svarbūs pavyzdžiai jo dekoratyvinio gebėjimo.
Daugiau nei jo individualūs pasiekimai, Klimtas giliai paveikė ateinančią menininkų kartas. Jo inovatyvus spalvos, rašynių ir simbolizmo naudojimas padarė kelią Art Nouveau ir Ekspresionizm vystymui. Jo išsaugota psichologinių temų tyrimas ir akademinių kanonų atmetimas įkirė naują standartą meninio išreikškimui, tvirtinamas jo vietą vienu svarbiausių modernusioje menininkų figūrų.
Tragiškas pabaiga
Gustavo Klimto gyvenimas tragiškai nutiko 1918 m., kai jam buvo 56 metų, per I pasaulinės karo paskutinius dienas. Jis išmirtė dėl ligos trumpam laikui po pagrįstiesimo, palikdamas paveldavimą neapribojingų grožio ir tvirtumo meninio pokyčio. Nesvarus mirtis, Klimto darbas toliau prikuria pasaulio žiūrovams, tarnaujantis kaip patvirtinimas jo genialumui ir jo giliai įtakai meno istorijai.
Jo piktavimai dabar saugomi dideliuose muziejuose visame pasaulyje, įskaitant Belvedere muziejų Vieno, kur yra „Pūcija“. Studijuojant Klimto gyvenimą ir darbą suteikia fascinuojančią žvilgsį į akyvinę meninę sceną fin-de-siècle Vienoje – laikodarį, pažymėtą tiek neįkainojama kūrybiškumu, tiek gilia socialiniu išvirimu.
