Autorius
Gimė Londonas, Jungtinė Karalystė
Jonathan Richardson starsė: Anglijos meno teorijos ir portretavimo pionierius
Jonathan Richardson starsė (1667–1745) yra monumentali figūra XVIII amžiaus britų meno istorijoje – paveikslautojas, kurio meistriškiški portretai puošė aristokratiškus namus, o jo intelektualinis palikimas fundamentaliai pakeitė meninę diskursą. Nors dažnai atsirado sūnaus, Jonathan Richardsono jaunesiojo, šešėlyje, Richardsono indėlis į tiek regimąją meną, tiek į filosofinę mintį nusipelno pripažinimo kaip vieno epochos išmintingiausių inovatorių.
Vaikystė ir mokslas: Gimęs Londono St. Botolph parapijoje 1667 m. sausio 12 d., Richardsono formavimosi metai buvo pažymėti šeimynine tragedija – ankstyva tėvo, Williamo Richardsono, mirtimi, dėl kurios jis liko po pirmaujančio tokio draugo – atyrinio tėvo priežiūra. Atpažinęs prigimtą piešimo ir tapybos talentą, Richardsonas pradėjo raštininko mokymąs, kol sulaukė John Riley apočių – gerbiamo paveikslautojo, kuris jam įsisavino pagrindinius portretavimo įgūdžius. Svarbu, kad Riley šeima Richardsonui suteikė neįvertinamos patirties kartu su jo žmona, Rileyniečės – ryšys, kuris taps įtakingu visą jo karjerą.
Išskirtinis paveikslautojas: Richardsonas greitai įsitvirtino kaip meistriškas portretistas, pritraukdamas užsakymus iš žinomų asmenų, įskaitant Thomas Hudson ir George Knapton. Jo drobės pasižymėjo subtilija elegancija, kuriai būdingi kruopštus stebėjimas ir švelnūs toniniai perėjimai – technikos, patobulintos mokymosi metu, atspindėjusios Rembrandt ir Wright of Derby įtaką. Skirtingai nei daugelis samtvorių, kurie teikė pirmenybę prabangiam išsidėvėjimui, Richardsonas rinkosi suдержаštinę estetiką, teikdama prioritetą tikslumui ir psichologinei įžvalgai.
Meninės teorijos gimimas: Richardsono įtaka išsiplėtė daug daugiau nei už easel'io rėmelį; jam priskiriama Joshua Reynolds'o meninio kelio įkvėpimas ir angliškos meno teorijos vystymo pradžia. Jo lemtingas kūrinys, An Essay on Painting, paskelbtas 1715 m., pristatė revoliucinę Italijos Renesanso idealų ir empirinių stebėjimų sintezę – iššūkį prevailingoms įsivaizdomėjimams apie spalvą, kompoziciją ir disegno (piešimą). Šis darbas aistringai argumentavo studijų gamtos svarbą kaip įkvėpimo paveikslautojams, taip efektyviai nustatydamas Reynolds'o meninę viziją ir įtvirtindamas Richardsono poziciją kaip britų meno kritikos „tėvo”.
Bendradarbiavimas su sūnumi: Richardsono intelektualūs siekiai klestėjo kartu su jo meniniais siekiais. Kartu su Jonathan Richardsonu jaunesniuoju jis parašė An Account of Some Statues, Bass-Reliefs, Drawings and Pictures in Italy (1722), dokumentuodamas savo plačias keliones į Romą ir Florenciją. Šis ambicingas projektas tarnravo modeliu Johann Joachim Winckelmann'o įtakingai History of Art, demonstruodamas Richardsono įsipareigojimą plėsti žinias apie Europos meną ir formuoti savo laikų estetinę jautrią.
Palikimas ir įtaka: Jonathan Richardson starsės palikimas slypi ne tik jo paveiksluose – nors jie neabejotinai meistriški – bet ir jo transformatyvėje įtakos meninėje mintyje. Jis gynė humanistinį požiūrį į tapybą, teikdamas pirmenybę stebėjimui ir intelektualiniam įsipareigojimui kartu su techniniu įgūdžiu. Jo nekliudoma tikėjimą disegno galia kaip meninio aukštumo pamatu giliai paveikė Reynolds'ą ir Winckelmann'ą, padarydami Richardsoną viena reiksmiausių figūra formuojant britų meno istorijos kryptį – paveikslautoju, kurio įtaka ir toliau rezonuoja vizualios kultūros srityje.
