Self portrait

Autorius

Elizabet Nors

Gimė Mažasis Plisantas, JAV

Pionierė, kūri regimeja naujus kelius: Elizabeth Nourse gyvenimas ir kūryba

Elizabeth Nourse – vardas, galbūt mažiau atpažįstamas nei kai kurių jos samties kolegų, vis dėlto yra lūžio taškas amerikiečių dailės istorijoje. Gimusi 1859 m. Mount Pleasant mieste, Ohajo valstijoje, ji iššūkė tuometines visuomenės lūkesčius ir tapo šlovę pelnęsia realizmu dirbančia paveikslėtoja, kuri pripa 인정imą rado ne savo tėvynėje, o gyvybingoje Paryžiaus meno bendruomenėje. Jos kelionė buvo nekliudytino atsidavimo, išskirtinio talento ir tylios ryžtingumo istorija, atvėsina kelią būsimoms kūrybinėms moterims. Nourse nebuvo tiesiog viena iš moterų, tapusių dailininkėmis vyriškame pasaulyje; ji tapo lyderia, pirmąja amerikiečių moteris, įtraukta į prestižinę Société Nationale des Beaux-ats, ir kūrinėja, kurios darbai sulaukė tiek kritikos pagodės, tiek žmonių meilės.

Iš Cincinati šaknų į Paryžiaus salonus

Nourse meninės nuolinkės pasireiškė anksti. Augdama didelėje šeimeloje – vienoje iš ten septyniolika vaikų – ji rodė natūralią polinkį piešti, o oficialius mokymus pradėjo McMicken dizaino mokykloje (šiuolaikinėje Cincinati meno akademijoje) vos sulydama penknertą metus. Ši institucija tapo formalučiuoju elementu, suteikdama jai pagrindinius įgūdžius ir galimybes, kurios tuo metu moterims dažnai buvo nepasiekiamos. Ji buvo viena iš pirmųjų moterių, priimtų į Thomas Satterwhite Noble moterų gyvenimo klasę – tai buvo reikšmingas žingsnis siekiant panaikinti barjerus meno mokyme. Nors jai pasiūlė mokytojos pareigas, Nourse tvirtai pasirinko susikoncentruoti į savo meninio balsas kūrimą – sprendimas, kuris kalba daugribai apie jos ambiciją ir savitikėjimą. Po tėvų mirties 1882 m. sekė sunkios metų laikotarpis, tačiau dėka rėmėjų, ji trumpam studijavo Art Students League Niujorke, prieš grįždama į Cincinati, kur išgyvenimo pagrindą rado portretų piešime ir interjerų dekoravime. Būtent vasaros, praleistos tapnaujant akvarelinius peizažus Tenesio Aplalaijos kalnuose (1atum 1884–1886 m.), pradėjo tikrai suformuoti jos meninę viziją – dėmesį kasdieniam gyvenimui, nuoširdiam žmonių vaizdymui ir jautrumui gražumui, randamui paprastose akimirkose. Šis pagrindas tapo lemiamu, kai 1887 m. su seserimi Louise ji išvyko į naują karjeros skyrių – Paryžių.

Paryžiaus žiedėjimas ir meninė tapatybė

Persikėlimas į Paryžių tapo tvirtu lūžio tašku. Studijavimo Académie Julian po Gustave'u Boulanger ir Jules'u Lefebvre mokytojas aštrino jos techninius įgūdžius, tačiau tik iš kūrendama savo unikalią stilių, Nourse tikrai pasiekė aukštumų. Ji greitai įsipakejo studiją ir pelnė pripažinimą su savo pirmąja didžiąja paroda Société Nationale des Artistes Français 188apas. Jos kūrybos temos dažnai sukauptos aplink moteris – ypač kaimietes – ir prancūziško kaimo gyvenimo escenas. Tai nebuvo idealizuoti ar romantiški vaizdiniai; priešinga, Nourse savo paveikslų subtjektus pateikė su orumu ir realizmu, įtrapindama jų stiprybę, atsparumą ir tylią grožį. Ji plačiai keliavo po Europą, Rusiją ir Šiaurinę Afriką, tapdama liudinčė žmonėms, su whomiais susidūrė kelyje, visada išlaikydama ištikimybę nuoširdam vaizdui. Šis atsidavimas realaus gyvenimo atvaizdavimui, kartu su tobulu techniniu meistriškumu, jai atnešė kritikos pagardę ir augančią reputaciją. Jos kūryba pradėjo būti apibūdinama kaip „socialinio realizmo paveikslavimo užaugėja“, pranašydama vėlesnius judėjimus, kurie vėliau gynė panašias temas. Net Prancūzijos vyriausybė pripažino jos talentą, įsigėdama vieno jos paveikslą, skirto nuolydiniam Lüksemburgo muziejaus kolekcijai – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas amerikiečių kūrinėje, o ypač moteriai tuo laikmečiu.

Artistė „Naujoji moteris“ ir ilgalaikis palikimas

Elizabeth Nourse buvo daugiau nei tik talentinga paveikslėtoja; ji įkūnijo „Naujosios moteries“ dvasią – sėkmingą, nepriklausomą, aukšto lygio išmokusią ir iššūkį teikiančią tradiciniams visuomenės normoms. Ji niekada nesusituokė, savo gyvenimą visiškai pas dedicating savo menui – pasirinkimas, kuris buvo tiek įgalinantis, tiek neįprastas tam laikmečiui. Jos portretai yra ypač išskirtiniai dėl to, kad moterys jose nėra pateikiamos kaip pasyvūs grožio objektai, bet kaip užtikrintos, gebančios asmenybės su savo veikomybe ir pasiekimais. Be meninių siekių, Nourse rodė stiprų socialinės atsakomybės jausmą, padėdama pabėgėliams ir renkant parą Pirmojo pasaulinio karo metu. 1921 m. jai buvo įgauta Laetare apdovanojimo už „išskirtinę tarnybą žmonijai“, pripažįstant jos indą tiek kaip menininkės, tiek kaip užuojautingo žmogaus. Nors po seseries Louise mirties 1927 m. jos gyvenimas tapo ramesnis, o paskutiniaisiais metais ją kankino ligos – įskaitant kovą su krūtinės vėžiu – jos meninis palikimas išliko tvirtas. Elizabeth Nourse mirė 1938 m., palikdama kūrybinį turtą, kuris ir šiandien kelia emocijas. Jos paveikslai saugomi svarbiuose kolekcijose, įskaitant Cincinati meno muziejų, Smithsonian American Art Museum ir Clark Art Institute, tarnaujant kaip įrodymas jos neįtikėtino indėlio į amerikiečių realizmą ir jos pionieriškos vaidmens menininkės, drąsos kurti savo kelią tarptautinėje scenoje.

Žinomos paveikslai: Picardijos žvejė (Fisher Girl of Picardy), Laimingos dienos (Happy Days), Alžiriečio galva (Head of an Algerian), Meditacija (Meditation), Motina (La Mere), Moteris su korde (Woman with a Harp), Mauračio vaikas (Moorish Boy).

„Pirmoji Amerikos moteris dailininkė“ ir „amerikietių moterų dailininkų dekanė Prancūzijoje.“