Parnassus

Autorius

Andrea Appiani

Gimė Milanas, इटarija

Andrea Appiani: Milano neoklasicizmo meistras

1754 metais Milane gimęs Andrea Appiani tapo viena svarbiausių Italijos neoklasicizmo meno figūra vėlyvųjųje XVIII ir anklojiųjų XIX로 amžių laikotarpį. Nors pradinai jo gyvenimo kelias buvo numatytas medicinos karjerai, siekiant sekti tėvo pavidintą kelią, Appiani meninės nuosaikos nukreipė jį studijuoti privacioje akademijoje prie Carlo Maria Giudicii, taip padėdamos pagrindus jo būsimai kūrybai. Jo mokymasis tęsis dirbant su Antonio de' Giorgi Ambrosianos paveiklių galerijoje bei Martin Knoller, o tai giliai įtvirtino jo supratimą apie aliejaus tapimo technikas. Šis įvairiapusis išsilavinimas, kartu su poeto Giuseppe Parini skatinama klasicizmo estetika, suformavo Appiani meninę viziją ir padarė jį garsaus paveikslautojo vardu, žinomą dėl elegantiškų portretų, monumentalinių freskų bei užsakymų iš tokių iškilmingų asmenų kaip Napoleonas Bonaparte.

Appiani ankstyvoji karjera pasižymėjo atsidavimu tobulinti įvairias technikas. Jis pradėjo nuo Šventųjų Gervasio ir Protasio freskos 1776 metais, o vėliau sukūrė altarinius paveikslus, pavyzdžiui, Aronos Santa Maria Nascente koleginei bažnyčai (1782) bei Milanos Ospedale Maggiore Krikšto paveikslą (1784). Jo architektūriniai projektai Monzos Duomo aukštajam altarui (1786–1798) atskleidė augantį talentą, o scenografijos darbai Florencijoje 1783–1ng4 metais įrodė jo universalumą. Anatominiai tyrimai Ospedale Maggiore dirbant kartu su skulptoriu Gaetano Monti suteikė jam kritiškai svarbų žmogaus kūno supratimą – elementą, kuris vėliau atsispindėjo jo neįtikėtinai gyvuose portretuose ir dinamiškose kompozicijose.

Napoleono metai: Karališkojo dvaro paveikslautojas

Prancūzių okupacija Milane 1790-aisiais tapo transformatyviu laikotarpiu Appiani kūrybai. Jis greitai pelnė Napoleonas Bonaparte paramą, tapo karališkojo dvaro paveikslautoju ir gavo užsakymus, kurie žymiai pakėlė jo statusą. Šiuo laikotarpiu jis sukūrė daugybę Imperatoriaus ir kitų režimo veikėjų portretų, įskaitant ikoninį „Napoleoną Lodi mūšyje“ (darbas dabar prarastas, bet dokumentuotas), kartu su elegantiškais vaizdiniais kaip „Venerė ir meilė“ bei „Rinaldo Armidos sode“. Jo meninės įgūdžiai taip pat buvo naudojami oficialiems tikslams – medalijų kūrimui ir vizualinių medžiagų paruošimui valstybiniams pranešimams. Šis laikotarpis pasižymėjo itin didėjančia kūrybinė produktyvumu, atspindinčiu tiek jo asmeninę ambiciją, tiek gaunamą mecenatą.

Ambicingiausi Appiani projektai šiuo era apėmė sudėtingas freskas Monzos Karališkosios vilos Rotondoje (1789–1790), įkvėptas Rafaelio kūrybos Villa Farnesina Romoje, bei grandiozišką ciklą, vaizduojantį Apolono mitus Milano Casa Sannazzaro (1795–1796). Šios freskos įtvirtino jį kaip neoklasicizmo dekoracijos lyderį, demonstruojančiį meistriškumą perspektiva, spalvomis ir naratyvumu. „Parnasas“, vaizduojantis Apoloną ir Muzas, ant Karališkosios vilos valgomojo kambario lubų, išlieka ypatingai šlovėtinas jo meninio meistričio pavyzdys.

Freskos šedevrai ir karališki užsakymai

Appiani palikimas tvirtai įrašytas į jo monumentalines freskas. Ciklas, vaizduojantis keturius evangelistus ir bažnyčios mokytojus Santa Maria presso San Celso kupolai ir pendentivams (1795), yra jo techninio meistriškumo ir gebėjimo pasakoti istoriją įrodymas. Taip pat freska „Parnasas“ Karališkosios vilos valgomajame kambaryje laikoma vienu jo šedevrų, meistriškai įtrapžiančiu klasikinės mitologijos esmę su neįtikėtinu detališkumu ir dinamika. Jo darbai Milonos Karališkajame rūsyje – dydžioviškos erdvės, skirtos Napoleonui garbinti dydžiųbes ir vaizduojančios istorinius įvyki vengus – dar labiau sutvirtino jo reputaciją kaip išskirtinio talento karališkojo dvaro paveikslautojo.

Be šių didžiulių užsakymų, Appiani meninės pastangos išsiplėtė ir į mažesnius, tačiau ne mažiau svarbius kūrybos lopus. Portretas su Giulia Beccaria ir jos sūnumi Alessandro Manzoni bambino (1790) yra jautrus pavyzdys jo gebėjimui įamžinti žmogaus emocijas ir šeimos ryšius. „Raželės ir Jakobo susitikimas“ bažnyčioje Alzano (nufotografuotas apie 1798 m.), dabar saugomas Brera galerijoje, demonstruoja jo meistriškumą kompozicijoje ir dramatiškame pasakojime. Jo kūryba taip pat apėmė dekoratyvinių elementų projektavimą teatrams ir privačioms rezidencijoms, dar kartą įrodant jo universalumą kaip menininko.

Nužlugęs menininkas: Palikimas ir prisiminimai

Nepaisant sėkmės Napoleono era metu, Appiani laimė dramatiškai sumažėjo po Napoleono žlugio 1814 metais. Jo išmokos iš Italijos Karalystės buvo atšauktos, įtraukiant jį į sk寸ybą. Šis laikotarpis tapo didžiuliu atrás menininkui, kuris daug savo gyvenimo skyrė tarnavimui imperatoriškajam dvaro. Tačiau Appiani toliau tapė, kūrę portretus ir mažesnius darbus, nors jau be tos paties pripažinimo ar finansinės paramos lygio.

Andrea Appiani meninis palikimas išsilygsta už jo individualius šedevrus. Jis dažnai išskiriamas nuo savo pro внуkio, taip pat vadinamojo Andrea Appiani (istorinio paveikslautojo iš Romos), titulu „senasis“. Jo kūryba ir toliau yra studijuojama bei vertinama dėl jos elegancijos, techninio meistriškumo ir neoklasicizmo ideologijų įtvirtinimo. Milonos Brera galerija saugo reikšmingą jo paveikslų kolekciją, įskaitant „Olimpo“ freską, suteikdama lankytojams galimybę pažinti šio išskirtinio Italijos paveikslautojo gyvenimą ir meną. Jo įtampą vis dar galima pajusti vėlesnių kartų menininkų darbuose, kurie žingsnius žengė jo pavidinimu.